Santrauka:
Eiliuotas vaizdelis
Prie dingusio namo pamatų,
buvusio sodo gale
sena obelis
išretėjusį savo vainiką
ant išmirusio avilio laiko.
Aplinkui dūzgia svetimos bitutės.
Obelis atsimena,-
vis ta pati senutė
jos abuolius dažnai rinko.
Ir bitutes ji mylėjo,
tik medų kažkas kitas kopinėjo.
Laukia nesulaukia obelėlė,-
negrįžta į avilį jos bitutės.
Apaugo žole ir takelis senutės...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-12-09 19:40:27
Ak, tie šviesūs prisiminimai... :)
Anonimas
Sukurta: 2010-12-09 13:15:15
Ilgesingai, švelniai, atmintimi į širdį...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-12-09 09:43:34
... kad tas ,,bitutės" yra preliudija gyvenimo graudžiai tiesai...man patiko, vaizdžiai ir švelniai perteikta neišvengiamybė, natūralus išėjimas iš gyvenimo sodo
Anonimas
Sukurta: 2010-12-09 03:54:41
Norėtųs sureaguot į Gedimino pastabą. Nes man tai čia tie deminutyvai - pats gražumas. Gale jie net tik kad virsta ir rimo elementu, bet ir labai vykusiai suasmenina daiktus:}
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-12-09 00:45:30
Deja, visų ta pati ateitis... :( Liūdna.
Anonimas
Sukurta: 2010-12-09 00:34:23
"bitutės" - "bitės" rašyčiau.
iki pirmųjų bitučių - puikus paveikslas...vėliau - tampa nuobodu.