Prie dingusio namo pamatų,
buvusio sodo gale
sena obelis
išretėjusį savo vainiką
ant išmirusio avilio laiko.
Aplinkui dūzgia svetimos bitutės.
Obelis atsimena,-
vis ta pati senutė
jos abuolius dažnai rinko.
Ir bitutes ji mylėjo,
tik medų kažkas kitas kopinėjo.
   Laukia nesulaukia obelėlė,-
   negrįžta į avilį jos bitutės.
   Apaugo žole ir takelis senutės...