Gražiai rašote....svarbiausia skaitytojui suprasti ,pajausti nuotaiką ....nes kai rašome - skrendu į saulę - tai nereiškia,jog tikrai skrendu , arba virstu pūkeliu....

...manau, kad autorius pagavo eilėm, užfiksavo būseną ...kovos su savo silpnybėm

Va čia tai man tikrai Širvį primena. Tikra vyriška lyrika :-)

O man darbas net labai prie dūšios, nes parodomos mūsų silpnybės. Meluoja tas kas mano jog savyje jų neturi. Žinoma, žmogus nebuvęs įsigėręs nežino kauo norisi to alaus, bet kūrinyje kalbama žymiai platesne prasme. O jei subuitinti, tai man asmeniškai šiuo momentu velniškai tinka. Tik 12 dienų, po 40 su viršum metų stažo, nerūkau. manot nesinori? Atrodo, kad kvepės tabako dūmai iki nuneš į ramybės kolūlkį :) Vaaat paskaitai tokį darbą, ir pasijunti stipresniu toje prakeiktoje kovoje.

Verbenei. Kas jūs tokia esate, kad man nurodytumėte kaip skaitytojas reaguoja į mano kūrinius? Skaitytojų sielos žinovė? Man visiškai neidomios jūsų pastabos apie skaitytojų širdies ritmą. Žiūrėkit savojo, nes ten nėra jokio ritmo, kaip ir pačiuose jūsų kūriniuose, beje. Taip, kad tokius „pamokymus“ pasilaikykit sau, nes paprastai tie, kurie gudriai kritikuoja, kaip taisyklė, patys rašo bele ką. Aš apskritai nepripažįstu jokių pamokymų išskyrus tuos, kurie liečia techninę eilėraščio dalį. Tai yra JŪSŲ subjektyvi nuomonė, o ne skaitytojų. Jūs ką, apklausą saite darėte? Nepatinka - neskaitykit. Beje, skaitytojui nepataikauju - rašau tai ką jaučiu ir tai ką noriu. Čia ne mokykla, kur dirbama pagal Švietimo ministerijos nurodytas programas. Jei norit blusinėtis - pasirinkit kitą auką, be manęs čia jų apsčiai. Ačiū už dėmesį.

Reikia pagirių, nes jei būsime tik blaivūs, vargu ar bus toks nuoširdus kalbėjimas... O aš prasmės neieškau niekada... pajust bandau tik kūrinio dvasią... jis paveikia arba ne, sudomina, įtraukia arba atvirkščiai "praeina pro šalį"... Jei Kaip Lietus savo stiliumi rašytų ir apie visai neprasmingus dalykus, manau, jis vis vien turėtų savo skaitytoją... Gal būt TUO mes čia ir įdomūs vieni kitiems?

Ne gyvenimo prasmės, p .autoriau, ieškojau kūrinyje, o kad kūrinys turėtų gyvenimą, pulsuojantį nuolat grįžtančio prie jo skaitytojo širdies ritmu...Ačiū už ekskursą į fundamentaliuosius mokslus, ir sielos gydytojus, niekad negali žinot kada pačiam prireiks..

Verbenei. Neįžeidėt... Nes, neįsiskaitėt paprasčiausiai į kūrinį. Jei jūs galvojat, kad tai yra eilėraštis apie alkoholio žalą - galvokit. Jei galvojat, kad kūrinys apie kylančią saulę ir naktį - jūsų valia. Iš tiesų tai kūrinys apie tai, kad mes savo esam silpni prieš savo silpnybes, tai galima suprasti ir iš kūrinio pristatymo. O kokie kūriniai yra prasmingi? Kas vertina jų prasmę? Jūsų nuomonė yra jūsų nuomonė, o man yra prasmingi kiti, tokie, kurie jums ne prasmingi. Prasminga yra matematika, fizika, nes čia yra daugybos lentelė ir Archimedo dėsnis. Kur eilių prasmė? Kas brėžia tą ribą? Kur ji? Beje, pirmą sykį girdžiu tokį norą skaitant eiles - kad gyvenimas būtų prasmingas :) Tuomet eikit pas kunigą ar psichologą - jie paprastai pataria tai, ko jūs nerandate eilėse - nurodo gyvenimo prasmę.

Kaip lietau,aš eilių turėjau minty... :)
O į bažnyčią-gerai.Na,kai krikštynos... :)

Nenorėčiau įžeisti...bet kartais pagalvoju,- kam tokie tekstai reikalingi? na sudomino, kasdieniška, kai kur kur gražiom metaforom papilstyta,- bet p.autoriau ar yra koks tikslas? skaitytojui....nustebinti, pamokyti, pasijuolkti iš savo silpnybių, ar dar kažko..Net nežinau- rodos kai dėstai savo mintis norisi, kad žmogui(skaitančiąjam) kažkuo tai būtų, kad kūrinys turėtų savo gyvenimą- prasmingą..

Gaiva, aš apskritai negeriu. Na, beveik. Na, retai. :) O ir į bažnyčią vaikštau. Na, kartais. Na, kai jau reikia - vestuvės, laidotuvės...

Nors nuodėmingas ir prisigėręs,bet vietom svaigus. :)