5 skyrius. Kelionė prasideda

Kserkas beveik neabejojo rasiąs Lofrindą storojo riterio bokšte. Šis statinys iškart patraukė žudiko koščėjaus dėmesį - įsikūręs ant Vraburgo kalvos, savo amžinojo pjedestalo, bokštas šalia nedidukių pirkelių atrodė lygiai taip pat, kaip stambus, išdidus baravykas atrodo šalia menkų, kuklių voveraičių. Kserkas įžvelgė begales pastato kaip slėptuvės ir tvirtovės privalumų: galima iškart pastebėti artėjančius užpuolikus, parankios sąlygos gynybai , bokšto neįmanoma padegti... Tačiau Nekviestajam Budeliui net nedingtelėjo mintis, jog būtent dėl šių tvirtovės savybių bei jos išskirtinumo Lofrindas nenorės ten slėptis. Mat tamsus žudiko protas žmones įsivaizdavo veikiau kaip primityviai mąstančius judančius taikinius nei sutvėrimus, kuriems būdinga gudresnė minčių eiga bei savianalizė
Kaip minėjo Lofrindas, Kserkas turėjo silpnybių. Nežinia – gal dėl to, jog buvusios aukos, užuot pasirinkusios amžiną sprukimą, anksčiau ar vėliau stodavo į nelygią kovą ir žūdavo, o gal dėl to, jog nemaža taikinių dalis iki pražūtingo susidūrimo apskritai nė nežinojo apie jų atsiųstą koščėjų, Kserkas ganėtinai lengvai susimedžiodavo grobį ir galėjo nesukti galvos dėl savų trūkumų. Tačiau Lofrindas elgėsi kitaip nei visos tos vargšės būtybės, baigusios gyvenimą po Rizanės blykstelėjimo – senis ne tik nežadėjo sustoti bei kautis, bet ir puikiausiai regėjo siaubūno trūkumus.
Lofrindas žinojo, jog Kserkas negali atsispirti savo koščėjiškai aistrai.
Lofrindas numanė, kur Nekviestasis Budelis jo ieškos.
Lofrindas mėtė pėdas.
Tačiau svarbiausia tai, jog Lofrindas jautė Kserką – senuko siela, kupina vidinės tykos ir ramybės, galėjo pajusti artėjantį blogį. O žudiko vidus, įkalintas neapykantos bei kraujo troškulio gniaužtuose, neregėjo nieko kito kaip tik atvaizdą, skendo savo paties tamsybėj ir nesugebėjo iš jos išsivaduoti.
Tiesa, prieš apieškodamas bokštą Kserkas vis dėlto jautė kažką... ir neapsakomai stipriai. „Senis tikrai slepiasi tenai,“- piktdžiugiškai galvojo jis.- “Cha! Man tereikia nueiti ir pasiimti sau priklausanti trofėjų. Dar vienas kirtis, dar vienas kraujo pliūpsnis, dar vienas kryžius ant ašmenų... ir Rizanėje bus įkalintas dar vienos mirties siaubas.“
Žudiko nuojauta, tas artėjančios piktadarystės tvaikas - o kaip seniai ji yra apvylusi savo šeimininką!.. Tačiau, Kserko apmaudui, sena draugė šįkart pasirodė visai bevertė: Lofrindas paspruko iš geriausio Didžiojo Pasaulio žudiko nagų, o šis liko it musę kandęs. Ir, reikia pasakyti, toks pralaimėjimas siute siutino – neapykanta suliepsnojo neapsakomai stipriai, ir Nekviestasis Budelis žengė iš bokšto skęsdamas dar didesniam žudymo alkyje.
O pasaulį vis liūliavo, vis mylavo naktis. Rodos, tamsiajai damai nė trupučio nerūpėjo tie šiurpūs, vienas kitą bevejantys įvykiai – nepaisydama nei kraujo, nei ugnies, ji staiga atskleidė savo slėpingąjį grožį, vainikuotą kerinčios tykos valandėle. Štai ten, danguje, rymojo baltas mėnulio diskas, o visur aplinkui buvo išsibarstę pulkai įvairiausių žvaigždžių – ryškių ir blausių, didelių ir vos matomų. Apačioje, susisukusi į rymos patalą, snūduriavo žemė. Buvo baigęs pūsti vėjas, žolė nustojo šlamėti, miškas - ošti. Iš pirmo žvilgsnio vieninteliu garsu, drumsčiančiu šią tamsios tylos idilę, palaikytum vien silpnas ir drovias svirplių violančėles, karts nuo karto viena kitai atsiliepiančias.
Bet ne – tik įsiklausykite geriau ir kaipmat išgirsite ritmingus žingsnius, vis link pamiškės artėjančius. O antai ir keturios poros kruvinų ugnelių sužaižaruoja, ir viena nepalyginti ryškesnė ir sodresnė už kitas.
Kserkas!
Palikęs bokštą koščėjus nusprendė, esą dabar geriau ne ieškoti Lofrindo vieniems, o susirasti kitą būrį ir suderinti būsimus planus - senis greičiausiai jau bus palikęs kaimą ir keliauja sau mišku.
Tad dabar niūri žudikų eisena judėjo girios link: priekyje, paskendęs savo pagiežingose mintyse, ėjo Kserkas, o likusieji koščėjai, plevėsuodami tamsių apsiaustų skvernais, tyliai žengė už jo. Tarytum vaiduokliai, pamėkliškos nakties dvasios – pragaištingos bei nesustabdomos, baisūnai artinos prie miško.
Galiausiai, beveik pasiekęs medžius, Kserkas ir visas jo būrys sulėtino žingsnį.
- Helga! – sušuko Nekviestasis Budelis neįžvelgiamon juodumon. – Aš sugrįžau!
Lyg atsiliepdamas į jo balsą, kažkur tarp artimiausių medžių ūmai sušvito kitas šiurpių liepsnų ketvertas, ir netrukus iš šakų, kamienų bei kelmų tankumyno į mėnesienos šviesą išlindo antrasis pabaisų būrys – Pjovėjos Helgos būrys. Jie tyliai, neskubėdami, it atlikdami kokią nerašytą ceremoniją, prisigretino prie Kserko per penketą žingsnių ir veikiai sustojo.
Minutėlei įsisvyravo tyla: demonai stovėjo vieni prieš kitus, nejudėdami, nė nekrusteldami, o mėnesiena skandino jų šmėkliškus siluetus savo šviesoje... kol galiausiai nuo antrojo būrio iš lėto atsiskyrė viena pabaisa – truputį žemesnė, smulkesnė už savo bendrus, ir žengė žingsnį į Kserką.
- Tu neturi Lofrindo akių, – tarė ji, o šiurpulingas balsas, tiesa, kiek aukštesnis ir duslesnis už Kserko, veikiau primenantis šlykštų gyvatės šnypštimą, per akimirksnį sudarkė miegančios gamtos ramybę – jis ją tiesiog griaute griovė.
- Iš kur žinai? – irzliai paklausė Kserkas.
- Iš tavųjų.
Tai buvo Helga Pjovėja, apie kurią Saikui jau šiek tiek papasakojo Lofrindas. Klastinga ir žiauri būtybė, kurios pražūtingas protas, gimdantis pabaisiškas užmačias, jau seniai drebino šį pasaulį ir varė šiurpą kiekvienam, apie ją žinančiam. Be abejo, viena iš baisiausių koščėjų, pasižymėjusi visų pirma ne jėga, ne aukų skaičiumi, o savo spąstais – gudriais bei košmariškai apgalvotais... ir todėl dažniausiai mirtinais. Šaltas apskaičiavimas zujo apie Helgos mintis, bandydamas dangstyti koščėjišką aistrą, kuriai vis dažniau paklusdavo siaubūnas Kserkas.
O ar skyrėsi koščėjės išvaizda nuo kitų galvažudžių? Taip, žinoma! Kaip jau minėta, sutvėrimas pasirodė palyginti žemas ir apskritai mažas – tatai buvo matyti vos truputėlį įžiūrėjus iš tankumyno pasirodančio silueto kontūrus. Tačiau tik tada, kai mėnesienos šviesa įsmuko po Helgos gobtuvu ir sutiko monstrės veidą, kai visą jos figūrą nustojo dengęs šešėlis, galima buvo aiškiau suvokti josios išskirtinumą. Visų pirma, Pjovėja pasižymėjo akiduobėmis, šiek tiek platesnėmis ir apvalesnėmis negu likusių bendrų. Jei visų koščėjų kaulas turėjo rudą atspalvį, tai Helgos buvo negyvai baltas, tarytum iš marmuro iškaltas. Dar viena detalė, suteikianti Pjovėjos išvaizdai kažkokio mistinio, groteskinio kraupumo – tai plaukai. Dvi ilgų raudonų plaukų juostos, dygusios tiesiai iš kaukolės šonų ir kyšančios iš po gobtuvo. Beje, šiek tiek neįprasta ir dešinė Helgos ranka – iš pirmo žvilgsnio galėjai pamanyti, jog kaulinė, tačiau vėliau pastebėdavai jos skleidžiamą šaltai sidabrinį metalo blizgesį.
Jei jau pažvelgėme į Helgos delnus, savo siaubui turėtume suprasti, jog tuo metu jie buvo toli gražu ne tušti. Tiek dešinėj, tiek kairėj saujoj koščėjė laikė po kraupų pjautuvą: jų rankenos buvo medinės, ganėtinai neišvaizdžios, o lenkti ašmenys pasirodė ilgesni ir žymiai smarkiau išgaląsti nei tų, kuriais valstiečiai pjauna rugius. Mėnulio šviesoje netgi labai aiškiai matėsi silpnai vingiuota linija skirianti užaštrinta metalo dalį nuo tos, kurios nebuvo palietęs galąstuvas.
- Akivaizdu, jog Lorindas paspruko, - pagaliau piktai sušnypštė Helga. – Tu, matyt, netgi sugebėjai jo pėdsakus pamesti.
- Senas artrondas – bailys, - atsiliepė Kserkas, o raudonos liepsnelės akiduobėse ūmai ryškiau sušvito. – Jis bėga kaip kiškis.
- Bailus kiškis geriau už kvailą vilką. Kas, kad vilko nasrai pilni aštrių dantų, jeigu jis tesugeba jais puikuotis ir girtis? Iš šitokio nėra naudos! Jis negali draskyti grobio, nes jo galvoj – vien pasipūtimo manija. O silpnas protas sudegina bet kokį privalumą.
- Regis, šitam vilkui priekaištus reiškia gyvatė, kuri vien laukė išsižiojusi, - pašaipiai atitarė Kserkas. – Ir dabar stovi dar tuštesnėmis rankomis. Tuo tarpu vilkas per savo būtį yra susimedžiojęs tiek, kiek gyvatė vien svajoti gali. Ir, beje, zuikis irgi neišvengs mano dantų – šaškos Rizanės.
- Abejoju, - šnypštelėjo Helga. – Lofrindas ne toks paprastas kąsnis, kaip gali pasirodyti tavo nepataisomam išdidumui. Sprunka jis greičiausiai ne iš bailumo, o iš gudrumo bei savo svarbos suvokimo. O tai kur kas blogiau, dešimtkart blogiau! Prieš sumanų priešą reikia naudoti protą, o ne žudiko aistrą, Kserkai. Nežinau, kodėl tavo taikiniais visad tapdavo kvailiai arba nesusipratėliai. Tačiau dabar man aišku, jog susidūręs su tokiu priešininku kaip Lofrindas tampi bevertis, o tavo išgirtoji Rizanė virsta bereikalingu pagaliūkščiu. Tas bukas negebėjimas susivaldyti visai nemoko iš klaidų, greičiau atvirkščiai.
Kserkas sugriežė dantimis – numanu, jog jam buvo siaubingai pikta klausytis Helgos šnekų.
- O jei jau apkaltinai mane tuščiu laukimu, - tęsė Helga. – Tai žinok, kad per šį laiką sugebėjau apieškoti visas kaimo trobas, išskyrus vien to mažvaikio, kurią pasilikai sau. O vėliau apvaikščiojame nemažą plotą, sekdami, ar kur neatrasime senio artrondo pėdsakų... Kiek gi nuveikei tu, Kserkai, kad stovi toks išdidus?
Kserko akiduobės susiaurėjo: it koščėjus būtų prisimerkęs.
- Man tiesiog įdomu sužinoti, kas per ypatingas padaras prieš mane stovi, kad aš, keturių artrondų nugalėtojas, turiu jam atsiskaityti? – pasakė jis.
- Nenori kalbėt - vadinasi, yra ko gėdytis, - nusišaipė Helga, taip dar labiau įerzindama žudiką. – Galu gale tavo didybė čia niekam nereikalinga, išpuikėli. Šnekėk gi, nes Lofrindas veikiai pereis mišką, o mes net neturime aiškaus plano. Man svarbiausia tik viena: ar tu buvai Gospodino nurodytoje vietoje? Juk buvai? Apieškojai? Pastebėjai žmogiūkščius? Bent jų pėdsakus?
- Lūšną sudeginau... – pradėjo Nekviestasis budelis, tačiau kaipmat buvo šiurkščiai ir nelauktai pertrauktas.
- Deginai lūšną?! – sušuko Helga paniekinamai, jau visiškai neslėpdama apmaudo. – Kaip kvaila! Matyt, senis tuo metu slėpėsi visai šalia, rasi krūmuose ir kiknojo iš tavęs. O dabar dėkoja žymiajam siaubūnui Kserkui sprukdamas Zaribail miesto link! Kurgi ne! Užuot išžvalgęs visa aplinkui ir pagirdęs žemę jų krauju, tu gaišai neįkainojamą laiką savo beprotiškoms ceremonijoms. Taip, tu puikus sąjungininkas... artrondui! Vien Gospodinas, išmintingasis visagalis Gospodinas žinojo, kur slėpsis tas sukriošėlis. Jis puikiai numanė. Jis pranešė... Tereikėjo sukapoti ir išpjauti akis... Bet tu, tu!.. Pavertei viską pelenais, pamynei mirties vardą, leidai nugalėt gyvenimui!..
- Užteks! – suriko Kserkas: iš įsiūčio jo akys pasidarė tokios didelės, jog atrodė, tuoj degte sudegins visą kaukolę. Likusieji koščėjai, iki šiol stovėję nejudėdami bei klausęsi savo vadų, staiga neramiai subruzdo: susvyravo ir žengė artyn prie Kserko ir Helgos. Tada vėl suakmenėjo ir taip pasiliko, lyg kaži ko laukdami, lyg kaži ką nujausdami. Ir iš tikrųjų: rodės, jog tuoj tuoj blykstels siaubinga atomazga.
Dešinė Nekviestojo Budelio ranka staiga šmurkštelėjo po apsiaustu, prie krūtinės, ir kažką sugriebė. Helga, tatai pastebėjusi, stipriau sugniaužė savo pjautuvų rankenas.
- Nagi nagi, - sušnypštė ji netikėtai ramiu, tačiau klastos pritvinkusiu balsu. – Nori mane pamalonint įžymiąja Žaibo Liepsna, Malnij Zgar? Tada gali pamiršti šią kvailą užgaidą. Tiesą sakant, nesuprantu, kam eikvoji savo laiką ir jėgas. Geriau pataupytum Lofrindui, nes aš įsitikinusi – mes su juo dar susitiksime. Gal netgi labai spėriai. O jei jau nusprendei trauktis šašką, tai turėk omeny, jog mano žūtis tau visų pirma reikš mūsų visagalio Gospodino nemalonę bei rūstybę. O ir likęs Koščėjatas nebus patenkintas šituo tavo nesusivaldymo proveržiu. Bet jei pasiruošęs sumokėti šią kainą – pirmyn!
Labai pamažu, labai iš lėto, tartum nenoromis, Kserko akys – liepsnos sumažėjo, o ranka išniro iš apsiausto tamsybių. Nekviestasis Budelis vis dar su niekinama ir nedangstoma neapykanta žvelgė į Pjovėją, tačiau koščėjės žodžiai tikrai jį paveikė – Kserkas pakilo iš gilios nevaldomos rūstybės šulinio ir įsisupo į nebylios pagiežos mantiją.
- Jau geriau! - šįkart gyvatiškas Helgos šnypštimas dvelkė piktdžiugišku pasitenkinimu ir kokčiu nekantrumu. – O mūsų bičiuliui Lofrindui esu paruošusi malonią staigmeną. Mat neseniai su manimi šnekėjo pats Gospodinas ir mestelėjo vieną patarimą. Geriausią, kokį tik esu girdėjusi.
- Kokį? – Kserkas blykstelėjo akimis.
- Štai, - sušvokštė Helga ir, permetusi vieną pjautuvą į dešinį, metalinį gniaužtą, kaire ranka staigiu judesiu iš savojo tamsaus rūbo klosčių ištraukė kažin kokį apvaloką daiktelį – smulkutį ir netgi mėnulio šviesoje sunkokai įžiūrimą. Tamsus lašas nuriedėjo daiktelio krašteliu ir krito ant žolės.
Ir tuomet Helga, visai netikėtai ir, rodos, nesuprantamai, pasikeitė.
Akimirksniui jos akiduobes užliejo dviejų kruvinų žiburių šviesa – ak, kokio siaubingo ir stingdančio žvilgsnio tai būta! Ryškus ryškus – jame tarytum buvo susikaupusi tokia velniška aistra ir tiek liepsnojančio demoniškumo, kiek Kserko akyse nebuvo nei prieš minutę, nei prieš valandą... Ir kas gi čia tokio? Žinoma, bet kokio koščėjaus švieselės neretai įsiliepsnoja, akinamai sužėri kraupiu tviskesiu... Tačiau ši ugnis pasirodė kitoniška: Helgos akys ne šiaip siaubingai žaižaravo – toli gražu ne: juose dabar atsispindėjo kažkas laukinio ir nevaldomo; žvėris, per amžius supančiotas šimtais grandinių, laikytas už tūkstančio plieninių durų, buvo ėmęs daužyti savo kalėjimą – daužyti ir veržtis laisvėn, visa pakeliui naikindamas ir griaudamas. Galbūt tai nenumaldomas koščėjės troškulys, tiek ilgai besikaupęs ir besislėpęs, šįkart užsigeidė ištrūkti laukan?
Kserkas, rodos, nepastebėjo pakitusio Helgos žvilgsnio – vos išvydęs minėtąjį daiktelį, jis šaltai bei niekinamai atrėžė:
- Tai tėra ausis.
- Teisingai, - patvirtino Pjovėjaa. – Tai – žmogaus ausis. Lavono ausis, Kserkai. Čia, savo apsiauste, turiu daug daugiau, dešimtis, ir visas dosnias šviežio kraujo. Žinai, iš kur gavau? Tikrindama trobas: jie miegojo, o aš prisėlindavau ir pjaudavau, pjaudavau... o paskui pasiimdavau ausis. Žinok, šiąnakt bemaž pusė kaimo virto šaltais beausiais negyvėliais.
- Ir?
- Tu dar klausi? Anksčiau ar vėliau aš vis tiek sutiksiu Lofrindą. Galbūt neseniai jis paspruko, bet vieną dieną katės ir pelės keliai galu gale susikerta. Tada artrondas neturės kitos galimybės, kaip tik stot su manimi į kovą. Ir štai tą akimirką, tą įsimintiną Lofrindo žlugimo ir Helgos triumfo akimirką, aš seniui parodysiu šitas ausis. Žinai, ką tai reikš jam, šviesybių burtininkui?.. Juk Lofrindas įsitikinęs, jog pažįstas mane – jis mano, kad nesvaidau brangių valandų bereikalingų žmogelių kapojimui. O išvydęs ausis, senukas supras, jog suklydo - atsibastydamas čia jis iš tikrųjų atnešė kaimui mirtį. Po tokio netikėtumo jo dvasinė pusiausvyra, visas romus artrondiškumas lūš lengvai it per akmenį daužomo žvirblio stuburas. Kaltės jausmas tvindyte užtvindys vidų – ši būsena galutinai sužlugdys Lofrindą... ir mūšy jisai bus nieko vertas. Tiesiog kančių kupina siela, laukianti kūno žlugimo.
Helga paslėpė ausį ir kelissyk apsuko pjautuvus delnuose. Ašmenys švilptelėjo, skrosdami nakties orą.
- Aš tau suteiksiu šią paslaugą, Lofrindai. Pamatysi, senasis prieše - ant kelių manęs maldausi. Už nukirstą ranką gausi dosnų, labai dosnų atlyginimą, gerasis senučiuk... Taip, Gospodinas tikrai išmintingas ir didis...