Manai, šaltuos delnuos tik
baltos gėlės skleidžias,
Ant lūpų kabanti tyla -
tiktai malda širdies?
Diena iširo ir vilnim paleido
Šviesias svajones ir lašus vilties.
Pravėrėm lūpas. Ir akis
atmerkėm.
Pasiruošėm priimti dovanas
dienos.
Žiemos dangus žvaigždėm
prapliupo verkti,
O mes suklupę rinkom varganus
jausmus.
Gaiva
2010-12-04 02:20:32
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-12-04 22:57:28
Pradžia nuostabi :) ...ir visas jausmo kupinas
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-12-04 16:15:54
jautriai prakalbo eilės, iš širdies, priglaudžiu
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-12-04 14:46:48
vienoje savo knygų Daujotytė yra sakiusi: "hiperklasiška".
mane labai sudomino pirmasis posmas. gražus ir subtilus savo raiška. antrasis kiek blankesnis.
Anonimas
Sukurta: 2010-12-04 12:57:21
Ir gražu ir vargana... Labai gražūs vaizdai išplaukia skaitant. Patiko.
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-12-04 12:47:27
Nuoširdūs, tikri jausmai, man patiko
Anonimas
Sukurta: 2010-12-04 04:12:38
Taip daug ko iš dienos tikimasi, bet kaip dažnai nusiviliama.
Gražiai pasakyta - varganus jausmus.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-12-04 02:46:25
Liūdna ir šalta. Tai žiemos įtaka ar...? Manding, kalba vidus.