Kai jau dabinos vėjas žėrinčiais kristalais,
Rūškanos, ūkai išėjo poilsio ilgaus,
Stogai nuo šalto cukraus darėsi pabalę,
Nedrąsiai saulė kyšojo kampe dangaus...
O žmonės žaidė karą su speigais
Ir druskomis tirpino sniego tiltus.
(Jie ir pavasarį ras kuo pažaist -
Nors ir vis tiek diena anksčiau nekiltų.)
Dvi sielos, gal dievybės, o gal nereikšmingos,
Žingsniu vienodu brido per pusnynus.
Po velnių, juk šiandien pirmą kartą sninga!
Ir pirmą sniegą jie drauge numynė,
Kai jau dabinos vėjas žėrinčiais kristalais...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2010-12-30 21:44:14
cukruotas... Kaip gaila
;)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-12-04 16:13:07
patiko tokia žiema, labai vaizdingai pateikta.Ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2010-12-04 13:07:07
Pasakiškas...Man patiko, labai vaizdingas kūrinys.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-12-04 01:27:24
Tiesa, už cukruotus stogus pamiršau pagirti. Mintis ne nauja, bet su /ką matė/ įgauna visai kitą išraišką.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-12-04 01:26:09
Na, kad ne, čia kaip tik, mano nuomone, labai gera pabaiga. Ir apskritai Lūpdažis daro didelį žingsnį į priekį. Labai mažėlytį truputėlytį metras išsiblaškęs, mažutėlytį truputėlytį rimas stringa (2 posmelyje 1 ir 3 strofos), bet visumoje liuksiškai. Bet aš skaitau jos kūrybą ir matau, kad tas rašymas tobulėja. O šito eiliaus man ir mintis labai patraukli, visas jos perteikimas šaunus. Gerai, labai gerai.
Anonimas
Sukurta: 2010-12-04 00:43:09
Po velnių, man trūksta galo :)