Kai jau dabinos vėjas žėrinčiais kristalais,
Rūškanos, ūkai išėjo poilsio ilgaus,
Stogai nuo šalto cukraus darėsi pabalę,
Nedrąsiai saulė kyšojo kampe dangaus...

O žmonės žaidė karą su speigais
Ir druskomis tirpino sniego tiltus.
(Jie ir pavasarį ras kuo pažaist -
Nors ir vis tiek diena anksčiau nekiltų.)

Dvi sielos, gal dievybės, o gal nereikšmingos,
Žingsniu vienodu brido per pusnynus.
Po velnių, juk šiandien pirmą kartą sninga!
Ir pirmą sniegą jie drauge numynė,

Kai jau dabinos vėjas žėrinčiais kristalais...