PRISIMINIMAI IR KATAKOMBOS

Išorėje dar nieko nebuvo. Dulkiname ir jau įšilti spėjusiame ore nesklido beveik joks garsas. Gatvė atrodė tuščia. Robas Veineris išlindo iš po apvirtusios mašinos ir nustebo pastebėjęs netoliese stovintį tanką, paženklintą Kraterio ženklu ir ketvirtojo regiono atpažinimo simboliais. Kovinėje mašinoje žiojėjo plati skylė. Iš jos į viršų kilo tiršti juodi dūmai. Ant asfalto gulėjo du kruvini regionierių kūnai. Robas, ištraukęs Tesvino kūną iš suniokoto "Forto", pasislėpęs už šiukšlių kauburio atidžiai apsižvalgė, stebėdamas ar netoliese nėra  tykojančių psichodemų. Priešo čia niekur nesimatė.  Įsispoksojęs į pastatą, į kurį įlindo anksčiau kiti du regionieriai matė įlendantį šliužą, nusprendė, kad aplinkui nesama grėsmės. Ištraukęs iš apvirtusio ir kažkokios rūgšties apgadinto šarvuočio  nualpusį Julijų, patrijus, suradęs kautis tinkamų ginklų, iš lėto šliaužė prie pastebėto tanko. Būtinai reikėjo rasti vaistinėlę. Gal sumaitoto aparato viduje slėpesi dar esantys gyvi gynėjai...
Pasinaudodamas įvairaus šlamšto priedanga, jis iššliaužė iš duobės ir  atsidūrė greta tanko, tiesiai priešais  zombyrų išluptą skylę. Numovęs nuo vieno negyvėlio galvos nesugadintą dujokaukę Veineris atsargiai įslinko į  kovinės mašinos vidų.
Kabinoje nieko gyvo nepastebėjo. Priešais valdymo įrenginius ant pulto buvo užvirtęs sumaitotas  nepažįstamas kareivis. Patikrinęs jo dokumentus, Robas išsiaiškino, kad žmogus tarnavo ne Krateryje, bet Valstybiniame saugumo legione. Ką veikė šie saugumiečiai Šešėlių mieste Veineris ne visai nutuokė, tačiau pakankamai įsivaizdavo, kad viskas galėjo  būti susiję su jo pačio pabėgimu...
Dabar Veineris puikiai prisiminė skrydį  ministerijos sraigtasparniu į rezervatą, skirtą įvairaus plauko nusikaltėliams, ir keistą reiškinį, matytą  danguje, kylantį nuo Zombyro pusės ir dideliu greičiu atslenkantį  skriejančio skraidyklės link. Žaižaruojanti  tamsi juosta tarsi gyvatė atslinko ir apgaubė sraigtasparnio langus. Kažkas atsitiko su  aparato varikliais, nes jų keliamas triukšmas staiga nutilo. Veineris tiksliai prisiminė, kaip   skraidyklė dideliu greičiu ėmė smigti žemyn. Pilotai, sėdėję priekyje, tik laimingo atsitiktinumo dėka sugebėjo katapultuoti atskirą sraigtasparnio sekciją, kur sėdėjo jie patys ir suimtas patrijus su dviem jį saugojusiais sargybiniais. Krepšį primenantis įrenginys buvo išsviestas į priekį. Išsiskleidęs parašiutas išsigelbėjusius iškėlė pakankamai aukštai, todėl  šeši žmonės dar ilgai sklendė oru. Veineris atidžiai apžiūrinėjo iš Kraterio pusės nutįsusią  nematytos substancijos “uodegą”, kurios galas liko kyboti ten, kur visai neseniai  buvo nustojęs veikti sraigtasparnis. Sargybiniai, nors ir buvo šalia suimtojo, tačiau  netikėtų įvykių eigoje prarado budrumą. Robas,  šiaip ne taip išsilaisvinęs iš diržų nelaisvės, spyrė vienam nepažįstamajam į krūtinę. Antras nespėjęs susiorientuoti sargybinis mėgino prisidengti ranka, o kita griebtis pistoleto. Bet Veineris, išvengdamas smūgių, pečiu nubloškė priešą į krepšio pakraštį. Sekančiu smūgiu jis atjungė vieną  šalia jo buvusį apsauginį. Kitas nesugėbėjo pasipriešinti, nes susipainiojo saugos diržuose. Veineris, nelaukdamas, kol priešas išsipančios,  galva trenkė šiam valstybės sargui į kaktą.  Priešas suknebo. Robas, nedelsdamas nė minutės,  apžiūrinėjo kur yra raktai nuo antrankių, nes kalinys vis dar buvo surakintas.
Raktus rado prisegtus ir kabančius ant karėje sukniubusio sergėtojo kelnių diržo. Dantimis šiaip ne taip  juos atsegęs, Veineris po kelių minučių išsilaisvino. Pajudinęs pasmilkusias rankas, ištraukė iš dėklo vieno sargybinio lazerinį pistoletą. Tą akimirką vienas iš nukenksmintų sargybinių pramerkė akis ir griebė kaliniui už rankos...
Kautis buvo visiškai nepatogu. Veineris  ir taip buvo išsekintas ne tik kelionės ir neseniai įvykusio susirėmimo, bet ir keturių savaičių nelaisvės. Tik turėdamas pistoletą jis tapo padėties šeimininku. Sargybiniai bijojo ką nors pradėti, juolab, kad skrydis danguje netrukus artėjo į pabaigą, reikėjo pasiruošti ne itin švelniam smūgiui, o kalinys per trumpą laiką spėjo iš jų atėmti visus ginklus.  Apačioje artėjo plytinti smėlinga dykuma,  panaši į tą, kuri dunkso tarp Kraterio ir Šešėlių miesto...
Robas Veineris, kai aparatas nutūpė ant žemės,  išsliuogė  laukan. Tik dabar pastebėjo, kad jį ir sargybinius išgelbėję lakūnai buvo negyvi. “Štai dėl ko man taip pasisekė”, - konstatavo patrijus ir žengė link  tolumoje, vakaruose kylančių griuvėsių. Regis, ten buvo Šešėlių...
Dabar, būdamas suniokotame tanke, Veineris suprato, kad saugumiečiai nenurimo, netekę ne tik sraigtasparnio ir keturių saviškių, bet ir ganėtinai svarbaus dalyko – maištingai mąstančio piliečio. Civilio, jau ne karininko. Tik reginys, matomas gatvėje, bylojo, kad ir čia Ardanos kariaunai nepasisekė. Jiems tikriausiai sutrukdė Telaras – milžiniškas mieste apsireiškęs anksčiau niekur nematytas mutantas arba tie patys psichodemai, kurių lavonų, kaip jau įprasta, čia neišliko.

Tanke  rado net kelias vaistinėles. Bet tik viena iš jų buvo pilna. Tačiau radinys Robo nenuvylė. Patikrinęs jo turinį, patrijus rado tai, ko reikia. Patrijas nenorėjo čia likti vienas. Jam būtinai  reikėjo Julijaus Tesvino. Pagyvenęs tris dienas Šešėliuose, Veineris  jau žinojo kokie čia pavojai gręsia. Dviems buvo galima galvoti apie grįžimą į gyvenamąsias aplinkas, o galų gale ir apie pabėgimą iš šalies. Regis, netgi dabar regionierius jautė, kad yra bene labiausiai paieškomas Ardanos pilietis. O susidurti su  kur kas gausesniu priešu Robas visai netroško.

Atgaivinti Tesviną nebuvo sudėtinga, juolab, kad sužeidimai jo kūne nebuvo dideli. Po kurio laiko atgavęs sąmonę regionierius įsistebeilijo į pavojingų nuotykių išvargintą buvusį patrijų:
- Kur mes esame?
- Vis dar Šešėliuose.
- O kur Hertas?
- Jis nebegyvas...
Po tokio trumpo pokalbio Julijas   ir  Robas leidosi  kelionėn. Susirinkę visus tinkamus naudoti ginklus, užsimaukšlinę dujokaukes, pasiėmę miesto žemėlapį ir tyliai atsisveikinę su žuvusiu Hertu, palengva ėmė judėti priedangomis į kitą gatvės pusę.
Veineris žinojo, kur rasti laikiną prieglaudą. Po miestu buvo požeminė laboratorija ir nuo išorės atakos apsisaugoti pastatytos katakombos. Iki jų buvo visai netoli. Reikėjo pereiti gatvę ir patekti į apleistą parduotuvę. Sandelyje būta laiptų, kurie vedė giliai į požemius...
Tesvinas buvo nustebintas:
- Kaip tu tai atradai?
Bendrakelionis ramiai atsakė:
- Domėjausi šio miesto istorija, todėl ir radau daugiau negu man priklausė. Gal tai buvo dar viena iš priežasčių, paskatinusių greičiau organizuoti mano suėmimą... Valstybininkai, visada žinojau, kažką  nuo mūsų visų slepia. Jei nebūtų labai pavojinga, o pats nebūčiau  vienas mūšio lauke, tikriausiai toliau būčiau  kapstęsis prie paslapčių...
Atlapojus dulkinas  duris, kurios užtvėrė kelią, vos tik nusileidus laiptais, žmonės atsidūrė tamsioje ir drėgnoje patalpoje.
- Atrodo, mes jau esame vietoje. – nusišypsojo Veineris. – Šios katakombos trumpam mus čia priglaus.
Julijus Tesvinas tuo neabejojo, nes geresnio pasirinkimo net ir nebuvo galima tikėtis.