Santrauka:
Netikėkite, žmonės, mano radimais.
Ieškau.
Ir ūmai pagalvojau –
O jeigu surasčiau,
Ką tuomet man reikėtų daryti?
Nejau po save vaikštinėti kaip rojų
Ir žinot, kad fantazijos irgi numiršta?
O, kaip skauda!
Ne kūną, o sielą.
Lyg budeliu būčiau įėjęs į ją.
Netikėkite, žmonės, mano radimais –
Jeigu Dievą surasčiau,
Vėl išeičiau ieškoti –
Gal kitas yra?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2010-12-04 12:30:24
Įdomūs ieškojimai. Nepaleiskite jų:)
Vartotojas (-a): _saulute_
Sukurta: 2010-12-03 22:15:29
Labai labai!
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-12-03 21:02:38
O jau koks Pelėda pagonis :) Kur krikščioniškos dogmos apie vienintelį dievą?
Anonimas
Sukurta: 2010-12-03 19:47:41
Praniškas pamąstymas. Ir vėl patiko...
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-12-03 19:07:30
rodos, eilėraštis nei pirmas, nei paskutinis tokia tema, bet štai koks puikus! Sodrus, paprastas, prasmingas. Jaukus pasivaikščiojimas po lyr. dūšią :)))
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-12-03 17:44:04
Kas ieško, tas randa.Visi mes gyvi ieškojimuose, tik vieni suranda, o kiti ir pamiršta ką ieškojo...Gerai, kad ieškot.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-12-03 17:28:12
Netikėtas posūkis...ir prasmingas ir nuotaikingas :) ...labai patiko
Vartotojas (-a): titanas
Sukurta: 2010-12-03 17:05:28
Jei savęs gaila, galima ir neieškoti. Jei savimylos sindromas nekamuoja- tuomet ieškoti būtina. :)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-12-03 16:44:24
Nuostabi ta žmogaus ieškotojo siela, nors kartais savo paties kojomis skaudžiai sutrypta. Linkiu nenurimti ir toliau.