Žinau, jog nesu kaip visi –
Šalta tarsi ledas – ne tiktai širdis.
Išblyškus mano oda
Ir turiu vieną veidą – visad ramų, vienodą.

Gal būt mano akys raudonos
Ir išsigandę žmonės blaškos į šonus.
Norėčiau pakeisti ką nors,
Bet manau aš – valios per silpnos.

O galbūt jos auksinės?
kodėl nedaryki klaidos esminės –
Neteiski manęs...
O kas tau tai daryti suteikė teises?

Mano vampyre, tapti tokia kaip tu aš svajojau...
Juk buvau tokia naivi ir nežinojau,
Jog užuodęs kraują jauties kaip patrakęs –
Klupdamas bėgi ton pusėn kur kvapas.

Nežinojau, jog kiekviena mirtis –
Rėžis krūtinėj, kuris niekada neužgis.
Nežinojau koks ilgas tas laikas,
Nei kas yra beprotiškas nesaikas.

Mano vampyre, na kodėl vis rymai lyg statula?
Ar kas tavo širdį užgriuvo?
Juk žinai, rinkausi pati,
O tavo priekaištai sau dabar beprasmiški.

Ak mano vampyre! Nesiguosk mirtimi!
Net kai buvau trapiu žmogumi
Žinojau, jog giliai širdy,
Tu – ne pabaisa, tu siela jautri.

Dabar, kai vampyrė esu,
Jau nieko nebesuprantu:
Ar trokšti tavęs labiau negu kraujo –
Nuodėmė? Mąstau vis iš naujo.

Mano vilko kauksmas nakty –
Lyg pratrūkusi rauda tyli...
Tu klausi, iš kur aš žinau?
O kaip nepažinsi savo draugo brangaus?..

Mano vilke, kai vėl patekės pilnatis
Tavo žmogiška kaukė nukris.
Tavo vilkiškas kvapas
Mane vėl iš proto varys...

Bet dabar per vėlu ką nors keisti...
Mano vilke, prašau, man atleiski!
Tau pasirinkimas šis buvo skaudžiausias.
Bet vis tiek... Tu manęs lauki...