Žvelgiu,
Kur mums parodęs -
Aušroja ten,  
Padange žėrinčia įsidega rytai.
Gražu matyti ir gyvent nebloga,
Kai tiek nepaprasto aplink matai.
Net negalvoji, kad va šitaip būna,
Net nepaklausi – o kodėl?
Ir nesvarbu net – Dievas ar Perkūnas
Pasaulį prausia akyse kasdien.
Bet šit, ar ne todėl, bičiuli mielas,
Nublanksta dieviškų esmių dalykai,
Apsnūsta sąmonėj didingi reiškiniai?
Man nuostabu, kai tavo žodyje,
Mintis, suspurdusi it šventė,
Paragina bažnyčias Žmoguje statyt,
Net išgirstu, kaip prie altorių angelai,
O Viljamai, visais šekspyrais gieda:

„Antai, pažvelki: rytuose aušra
Liepsnotą galvą iškilmingai kelia“

Bet tu taip pat supraski ir mane -
Tai ne akimirka,
Tai tas, kas neišnyksta niekada.
Palikusi rytus, mane, tave
Kitur kitiems jau šviečia nepavargus.
Gyvenimas – ratu,
Gyvenimas klajojant aplink saulę.

„Ir tu į ją žiūri akim giedra
Ir spindulingą laimini jos kelią“.

Kas pagalvos už mus,
Kodėl taip klaidžiai manosi,
Kad esame centre?