Santrauka:
Pavadinimu pasakiau:)
Krenta snaigės ant tolimo mūsų likimo suoliuko,
Šneka parkas, išmindžiotas mano laukimo godų
Apie rudenio pragaištį, kai jis staiga nusisuko
Ir išėjo, palikęs gyventi, kaip tą sykį tu.
Mūsų snaigėm nesninga, jau kitos spragsena po kojom,
Tiktai mažas suoliukas dar tiki į buvusius mus,
Į Kalėdinę naktį, kai blizgesiu žvaigždės rujoja
Ir bučiuojasi poros, kartodamos lengvą \" myliu\".
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2010-11-29 11:11:34
Ir gerai,kad yra pašaipos, nes tos meilės jos nusipelno. Juk Kalėdų blizgesys dažnai išpūstas, sureikšmintas, kaip ir tie romanai ant suoliukų parkuose.
Anonimas
Sukurta: 2010-11-28 21:24:30
Nežinau, ta ruja satyruoja tekstą, gal toks užmanymas, na skamba panašiai kaip rajoja ir kitaip
:)
Anonimas
Sukurta: 2010-11-28 18:54:15
Gražu... Ypač pirmoji eilutė.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-11-28 15:59:09
Liūdnos mintys ir gilūs pergyvenimai, kas gal būti baisiau už išsiskyrimą...Gražiai parašyta.