Krenta snaigės ant tolimo mūsų likimo suoliuko,
Šneka parkas, išmindžiotas mano laukimo godų
Apie rudenio pragaištį, kai jis staiga nusisuko
Ir išėjo, palikęs gyventi, kaip tą sykį tu.

Mūsų snaigėm nesninga, jau kitos spragsena po kojom,
Tiktai mažas suoliukas dar tiki į buvusius mus,
Į Kalėdinę naktį, kai blizgesiu žvaigždės rujoja
Ir bučiuojasi poros, kartodamos lengvą \" myliu\".