Daugsyk skaičiau
Ir, glamonėdamas žodžius,
Dėliojau sieloje,
Kur jiems turėjo būti gera,
Nors nežinodavau, ką reik daryt,
Kai jie pakildavo į karą
It kulkų švinas atviri
Ir nusitaikę neprašaut pro šalį.

Ko, Viljamai,
Taip skaudžiai į akis žiūri?
Negi manai, kad man smagu tave kankinti
Ir barti sonetu, kuriuo
Žadėjai man negreitą mirtį:
Dėkingų savo ainių akyse
Tu dešimt kartų būsi atkartotas

Atrodytų, kokia puiki dalia
Kaip šitaip džiaugias žemės žodžiai
Ir šviečia publikai tuo atvaizdu,
Kurį jaunystėje nešiojau.

O Viljamai, bičiuli, taip mylėjęs,
Kad  pats savęs nepaisęs, man buvai dosnus,
Aš noriu sugrąžinti šias idėjas
Ir visą, iki paskutinio veido bruožo
Kitokiai lemčiai atiduot save -
Net negirdėti atmintyj, esą:

Ir iš mirties nelaisvės išvaduotas
Ją pasitiksi širdimi drąsia, -

Nes tavo atvaizdas nežus vis viena
Net ir tada, kai būsi po velėna“.

Prie jos, velėnos,
Jau nubiro mano žingsniai,
Ir patikėki - nebaisu,
Net keista, kad ne čia, Žeme,
Išeinančius juos siela girdi,
O girdi ten, nueinančius dangum -
Jei netgi panorėtumei nebūti,
Nebūti neįmanoma, Poete ir Žmogau.
Ne angelai po sielas vaikščioja ir šitaip tiki,
Tai AŠ, fantazijomis nugalėjęs mirtį,
Tai AŠ, atėjęs žodyje,
Prie įvairovės būtyje priglust.
Velėna gi
Te želia želia žolele,
Dainuojantį kitaip mane,
Dainuojantį nenykstančių dalia...