1
          
Vėl už lango vėjas krizena.
Koks skaidrus aš, - šaiposi stiklas.
Motyvas kaip pasaulis senas:
Aš su savimi susipykęs.

Tamsa išsišiepus beburnė,
Bet ji neišgąsdina vėjo.
Ko nerimastingai širdis spurda?
Besiblaškę mintys kaulėja.

Kokios gilios akys vienatvės,
Kai žvelgi į tamsą per stiklą.
Šalia ilgesys prikibęs plakas,
Mano akimis tamsa sublyksi.

Kaip tą gylį išsemti žodžiais?
Kaip tūnančią tylą išrėkti?
Ašara ar lietus plauna godžiai
Atkastą mėnesio riekę.

Ir dingsta gatvelių ažūruos,
Uosdamas vaikiščio pėdas.
Kokios pastangos bergždžios ir sūrios,
O tamsą aušra suėda.

Kaip krizenęs vėjas krizena.
Skaidrus stiklas vėlei šaipos.
Kalkėja ir užkimsta venos-
Lūžta viltinga nakties pastraipa.

Giliantis įdegintas klaustukas
Ieškos ir vėlei sutemoj akių.
Tamsa su lietumi ir vėju tuokias-
Jau baigias lapkritis - slystu ledu...