Gerai, kad žodžiai rudenio lietaus nebijo,
Iš jų galiu sudėt tau šviesią puokštę
Lyg iš pražydusių lankoj ramunių,
Ir lapkričio nakty prabudusiai įduoti.
Žinau, jų nepamerkt, ant stalo nepadėti,
Jie nekvepės, kaip ką tik nuskinti žiedai,
Bet patikėk – neleis beviltiškai gailėtis,
Kad spalvų šėlsmas laukia dar negreit.
Prigludusi prie stiklo pirma snaigė
Žemyn nurieda tyru lašeliu,
Žemės glėbin švelnus kritimas baigės
Tarsi malda atodūsiu trumpu.
Nežvelk už lango, kur tamsa, nereikia,
Greitai ten gruodis siaus savu šokiu,
Sapnuoki vasarą, kada drugeliai žaidžia
Nevėžio pievose ant žydinčių gėlių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-11-26 20:02:22
Kai už lango siaučia žiema, prisiminimai apie vasarą šildo iš vidaus...... Mane šis eilėraštis sušildė, labai patiko :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-11-26 16:58:14
kaip tik šiandien tokių eilių ir reikia, siela atgijo.Ačiū.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-11-26 16:32:39
Gražūs žodžiai ir jie KVEPIA labiau už gražiausias gėlės, jei jie geri.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-11-26 13:09:55
nežinau kam dedikuotas, bet nuostabus, šiltas, glostantis...paiimsiu , gal ir mane paglostis :) ačiū
Anonimas
Sukurta: 2010-11-26 11:56:48
:)
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-11-26 10:45:21
sapnuok arba įsiliek į šokį, su snaigėmis kartu - ratu :)
nuoširdžios be galo Jūsų eilės, jos pakrauna energijos ir sušildo.
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2010-11-26 09:07:47
Toks guodžiantis baigiantis rudeniui