Gerai, kad žodžiai rudenio lietaus nebijo,
Iš jų galiu sudėt tau šviesią puokštę
Lyg iš pražydusių lankoj ramunių,
Ir lapkričio nakty prabudusiai įduoti.

Žinau, jų nepamerkt, ant stalo nepadėti,
Jie nekvepės, kaip ką tik nuskinti žiedai,
Bet patikėk – neleis beviltiškai gailėtis,
Kad spalvų šėlsmas laukia dar negreit.

Prigludusi prie stiklo pirma snaigė
Žemyn nurieda tyru lašeliu,
Žemės glėbin švelnus kritimas baigės
Tarsi malda atodūsiu trumpu.

Nežvelk už lango, kur tamsa, nereikia,
Greitai ten gruodis siaus savu šokiu,
Sapnuoki vasarą, kada drugeliai žaidžia
Nevėžio pievose ant žydinčių gėlių.