Kritau tarsi lietus iš dangaus į Tavąjį pasaulį,
Jauna ir vienmarškinė stovėjau prieš visą pasaulį, tikėjau pavasariu ir sugrįžtančiais paukščiais pas mus.
Kupina sparnuotų vėjų, svajonė pakvipo mišku ir jaukiu jausmu širdyje, kuri tarsi beržo sula tekėjo per širdį.
Išlaisvink mane, besparnę paukštę, iš beprasmės vilties gniaužtų ir sugražink saulę manojoje dienoje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-04-12 15:14:38
sakyčiau atvirai gražus
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-11-24 23:11:01
Man suskambėjo kaip išpažintis.
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-11-24 19:48:57
ir jaukiu jausmu širdyje, kuri tarsi beržo sula tekėjo per širdį. --> skaitant susidaro įspūdis, kad 'ji' ir yra širdis.
viename sakinyje arba dviejuose gretimuose kartoti tą patį žodį yra nuodėmė arba kitaip vadinamas prastas stilius. Įvardžiuotinės formos suteikia daug įmantrumo, kurio visai ir nereikėtų tokiai paprastai minčiai.
Užsibrėžta buvo - išpildyta ne. Ir siūlyčiau pradėti galvoti pavadinimus. Jie labiau pritraukia nei žvaigždutės, kuriomis pakrikštytas kas antras kūrinys.
Anonimas
Sukurta: 2010-11-24 16:48:39
Emmm... Gera vieta, kai beržų sulą pasitelkėt. Kitaip rašyčiau antro sakinio pirmą dalį. Jūs gal ir žinot, ką norėjot pasakyti paskutiniąja eilute, bet ji lieka keistai prieštaringa.
Ačiū, kad nebijote atvirų tekstų, bet atvirumas turi būti toksai, kuris įtikina, kad tai yra tikra. O iki tokio atvirumo einamas labai didelis kelias. :)