Kritau tarsi lietus iš dangaus į Tavąjį pasaulį,
Jauna ir vienmarškinė stovėjau prieš visą pasaulį, tikėjau pavasariu ir sugrįžtančiais paukščiais pas mus.
Kupina sparnuotų vėjų, svajonė pakvipo mišku ir jaukiu jausmu širdyje, kuri tarsi beržo sula tekėjo per širdį.
Išlaisvink mane, besparnę paukštę, iš beprasmės vilties gniaužtų ir sugražink saulę manojoje dienoje.