Ir aš, beje, taip nemanau,
Kad senio būtimi turėčiau džiaugtis -
Sukumpęs kūnas aiži ir nedaug
Sveikatos net ir sieloje išlieka,
O tai, kas kitada
Laiminga ir gražu,
Tik atsiminti tegaliu.

Sunkus tas laikmetis - žmogaus senatvė,
Kad ir meluodamas ją pagiri,
Bet ji net savo ausimis kurčia.
Girdi per skausmą - girgžda kaulai,
Nors dieną - naktį lazdomis ramstai.
Bet priekaištus jai, Viljamai,
Ir pats ne kartą išsakei,
Tik kai laimingas – ar girdėsi?
„Skubėk surinkti vasaros kvapus
Į vieną brangų indą krištolinį,“
Tačiau ne vaistas juk,
Nes alkano kvapais nepamaitinsi.

Ir vis dėlto džiaugiuosi atmintim,
Kad niekuomet mums poreikio netrūkę
Pabūt drauge, kaip traukinio kupė,
Nors ir žinau, kad nepadės -
Važiuoja traukinys,
O bėgių sandūrose ratai
Nelyg vilkai išalkę kala dantimis:
Jau ne esi,
Jau tik esė.

Skaityk, o Viljamai, jaunyyystės sonetus,
Juos myliu net tuomet, kai kliedi,
Esą, skubėk:
„Kol tavo valdose žiemys kraupus
Grubia ranka gėlių dar nenuskynė“...

Palieka daug iš to, kas buvo kažkada,
Bet ačiū die, kad ne Tėvynė.