Pilkais takais viena einu,
Aštrus spygliukas sielon duria -
Čia mūsų rudenį menu:
Vienplaukė aš, tu - be kepurės,
O vėjas gainiojo lapus
Ir akys sėmė svaigų grožį...
Šiandieną - mudviejų takus
Nubarstė vėjas mano žodžiais.
Dangus jau supas kaip lopšys,
Žvaigždelių akys žiūri šaltos.
Gal mielas sapnas aplankys -
Mėnulio veidas šypsos baltas...
Nupirks jis melancholiją -
Užgros širdis simfoniją...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): rebel777
Sukurta: 2010-12-17 22:16:05
Aš gal ir klystu, bet man panašiau į eilėraštį nei sonetą, na skiriasi nuo to šekspyriško:) bet mielas
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-11-22 00:54:10
Labai patiko, su užtaisu :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-11-21 23:19:35
Pritariu kaip lietui, kažkoks ypatingas, labai patiko savo prisiminimais, gerai perteikta nuotaika.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-21 23:04:52
Tikrai dainingas. Šiaip jau žž sonetai daugiau ar mažiau būdavo panašūs, o šitas kažkoks kitoks.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-11-21 20:15:39
Toks lengvas, šviesus, raginantis uždainuoti.