Tie suvokimai, Viljamai, man sunkūs -
„Maža stiklinė celė, “
Joje – „kvapnių žiedų laki dvasia. “
Ji uždaryta, bet pasak tavęs:
„Tau primena kas vakarą, kas rytą,
Kaip tu džiaugeisi saule laukuose“.

Jau netikiu, kad atmintis
Dažnai taip samstytų tą patį.
Geriau gal paklausyti, kaip žiemoj šiaurys
Savo dantim sušalusiais kalena,
Kur neseniai čireno vieversys
Ir iš šiltos padangės matė,
Kaip į rasas nukritus saulė teka
Ir viskas kaip ant delno –
Ak, miela! ak, gražu!
Bet ten, kur saulė laukuose,
Ir prakaitas upeliais
Per akis, per veidą,
Net  per... kelnes varva.
Paklauski, Viljamai Šekspyrai,
Po saule laukuose, suradęs žmogų,
Kiek džiaugsmo jo krūtinėje sutilpę
Ir nenustebk išgirdęs,
Kad ten vilkas staugia.
O taip! Po saule rašalas išdžiūsta greitai,
Bet prakaitas, bičiuli – ne!
Ir būna, kai žiema man nepabosta
Su pasakom prie židinio
Ir nuovargiu darbymečio
Nualinta dvasia...