Santrauka:
Meilė Tau - prakeikimas.
Taip norėjau užmigt, apkabinus šniokštimą audringą,
Bet prakeikė krante pasilikę likimo dievai -
Panirau tik trumpam, o sparnai pasiliko nulinkę,
Kai išdžiūvo jų plunksnos, kur tu taip aistringai lietei.
Jei galėčiau sugrįžt į mažytį vijoklių balkoną,
Neieškočiau vėsos tarp putotų troškimų bangų,
Jau dabar su savim ant liežuvio nešuos aštrų skonį,
Sunokintą iš buvusių mūsų dvasingų šnekų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2010-11-21 16:39:15
Aštuonios eilutės, o kiek jose gyvenimo išminties ir patyrimo, kiek natūralaus ir skaitytojui artimo jausmo, skatinančio susimąstyti, geriau suprasti save ir kitus, kad būtų galima gyventi doriau, tauriau ir su tikra, o ne susigalvota meilės samprota...:-)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-19 00:11:56
Jausmingas, liūdnas ir geras, kaip visuomet.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-11-18 23:02:12
Tiesiog puikiai, be jokių abejojimų priglaudžiu
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-11-18 22:41:01
stipru ir jausminga, kaip visad :)
ką čia ir bepridursi - pasiimu į čiumodaną (kaip žinia į jį dedama tai, kas reikalingiausia ar mieliausia)
šios autorės eilės tokios, pačios pačiausios man.
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-11-18 21:02:34
Skamba lyg paslapties atskleidimas, jausminga ir ryšku..... man patiko :)