Taip norėjau užmigt, apkabinus šniokštimą audringą,
Bet prakeikė krante pasilikę likimo dievai -
Panirau tik trumpam, o sparnai pasiliko nulinkę,
Kai išdžiūvo jų plunksnos, kur tu taip aistringai lietei.
Jei galėčiau sugrįžt į mažytį vijoklių balkoną,
Neieškočiau vėsos tarp putotų troškimų bangų,
Jau dabar su savim ant liežuvio nešuos aštrų skonį,
Sunokintą iš buvusių mūsų dvasingų šnekų.