Man reikia,
Kad pasaulyje dalia,
Kaip ši  - nekisdama išliktų:
“Prarado gėlės grožį trumpalaikį,
Bet sielą jo nevystančią išlaikė. “

Aš trokštu, Viljamai Šekspyrai,
Net pokyliuose būti su mintim,
Kai noris, išbučiavus žodį,
Kaip poterį prasmingai jį kartoti
Ir nemanyti, kad kažkas ne taip.

Manęs dar čia nebuvo, kai kiti,
Paarę lauką, rodė į tave.
Taip sužinojau, kaip sunokti širdimi,
Net ir pasaulį piešti pagal ją,
Nepaisant, kaip atrodo galvai.
Aš pritariu cituotai čia
Tavo dviejų eilučių kalbai
Ir knieti ūbtelėti bent per savo kaimą,
Jog iki šiol dar esame nesuvokti
Ir Dievas nesupranta, ką sukūręs,
Adomą pavadinęs žmogumi.
Ar ne todėl, jo dukterys ir sūnūs,
Savo teise maištaujame prieš jį?
Dangus seniai po sielą vaikščioja kaip rojų
Ir netiesa, kad metuose pasenstam ten -
Žmogaus aukštybėse
Jo sieloj spiečiasi žvaigždynai,
Bet jeigu norite, tai net ne aš -
Adomas ten bučiuojas su Ieva.