Šiąnakt save, it nemirtinga
Sapnavau, jog gyvenu.
Nieku gyvu ir nemiriau nuo visko...
Išvogtas laikas, durys atrakintos,
Dangus atsiveria kaip kapas.
O lūpos verkia, akys aimanuoja,
Sustingusios net burnos vapa:
Garbė iš molio kildinti save.
Kakta jau neima į galvą.
Kaip susivokti pilnatį gelmių
Ir išmatuoti tai, kas be ribų?
Atėjus laikui,
Sversime aklųjų rankom...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-11-17 01:19:01
sverti aklųjų rankom - tai stipru, išties stipri pabaiga, kuri persveria viską, kas buvo iki...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-16 23:19:02
Mintis gera, eilių struktūra irgi savotiškai įdomi, žodžiu, patiko.
Anonimas
Sukurta: 2010-11-16 22:40:27
aklųjų rankom - gerai. Kita kiek šabloniška.
Anonimas
Sukurta: 2010-11-16 22:30:14
Skaičiau ir kitur šias eilutes, labai patiko. Ir išmatuoti tai, kas be ribų? Gilios mintys.