Šiąnakt save, it nemirtinga
Sapnavau, jog gyvenu.
Nieku gyvu ir nemiriau nuo visko...

Išvogtas laikas, durys atrakintos,
Dangus atsiveria kaip kapas.
O lūpos verkia, akys aimanuoja,
Sustingusios net burnos vapa:
Garbė iš molio kildinti save.
Kakta jau neima į galvą.
Kaip susivokti pilnatį gelmių
Ir išmatuoti tai, kas be ribų?

Atėjus laikui,
Sversime aklųjų rankom...