jos suverpė ašaras
tiesiai į dangų
o sielom
putojančias vėtras išpynė
švelniais pažadėjimais
stiklino langus
o slenkstį apkaustė
valia geležine
iš svylančio troškulio
židinį kūrė
iš alkio bedugnio
šulinį rentė
jų akys artojams
skrajūnžirgius būrė
žaibais kamanotus
prieš dylančią lemtį
jų pirštuos giedojo
delčia sidabrinė
upelyje žuvys
it moterys juokės
ir brido jaunuoliai
balti vienmarškiniai
į vandenį švelnų
it lūpos viliokės
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-11-18 18:15:01
Neįsivaizduoju iš kur Žmoguje gali būti tiek daug...fantazijos, iškalbos... Jausmų... Vunderkizmas!
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-11-16 18:52:24
Belieka pasveikinti šią laumę.... :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-16 00:16:20
Žinai, tu poetė. Kiti tik rašantys eiles (aš irgi :) ), bent jau dauguma, o tu jau poetė.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-11-15 12:30:13
Tikrai laumiškas gundymas.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-11-15 12:25:01
Iš tiesų, LAUMIŠKAS. Erdvu ir įtaigu. Tiktų gerai dainai, bet ... įdėta ne į dainos konkursą. Gaila.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-11-15 11:20:53
švelniais pažadėjimais
stiklino langus -
taiklus ir tuo pačiu švelniai buriantis kalbėjimas, galop - užburiantis...
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2010-11-15 11:02:05
Oi, koksai laumiškas, gerai perteikta
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-11-15 08:42:34
:) ... gražiai apie gundymus ir galias