Ką pasakyti Tau,
Kuomet girdžiu:
Patsai save tu mulkini be galo,
Pats sau parduodi ir patsai perki“ ?
Džiugu, kad žodžiai šimtmečius išlaikę,
Lig šiol smuikuoja sonetu.
Žvaigždė manoji jau užgesti bando,
Bet aš žinau, kaip galima
Lyg feniksui pakilt iš pelenų,
Todėl nepaisau pranašystės tavo,
Kuria taip baugini:
"O ką padėt galėsi tu ant stalo,
Kada ateis mirties diena sunki.“

Šekspyrai mielas,
Kai būtyje šioje esi,                  
Ar nesvarbiau girdėt, ką sako Dievas,
Ir nemanyt, kad pomirtis
Ir dvasią niekina nebūtimi?
Mes net ir raidėje išliekame, jei ji tikra.  
O Dievas išmone nebūna niekada,
Nes jis į amžinumą rodo.
Ne taip svarbu,
Kaip piešia jį bažnyčios -
Jam reikia, kad būtų Adomas su Ieva,
Ir to pakanka, Viljamai Šekspyrai,
Kad ateitim kažkur spurdėčiau
To fenikso iš pelenų pakilusio dvasia.
Tad nebaugink, esą :
"Lai tavo grožis ateičiai išlieka
Kol žemė jo nepavertė į nieką."

Klajoja begalybėje mano dalia.
Ir jeigu atsikvėpsiu,
Tai vėlgi ne mirtim,
O savo Motina – Žeme.