* * *
Ruduo, - liūdesio metas.
Nebaigtos liks eilės, laiškai.
Lapai blaškosi, sukas verpetais,
tai vėl rimsta ir krenta lėtai.
Aukštakulniai alėjos tyloj...
Prisiglausi, tikriausiai jau ne.
Kažkas nenurimsta, vaitoja, -
mes dviese, tik dviese deja.
Kužda vėjas kedendamas plaukus,
paklydusios meilės balsu:
„mūsų meilė, žiemos nesulaukus,
liko vieniša, “ - taip ne laiku.
Tave tik akim tepalydžiu.
Negrįžtamai tolsti taku.
Nejaugi kaip ir alėjoj, –
man tapsi tik pilku tašku...
* * *
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2010-11-14 18:43:37
Pirmas posmas labai patiko!
Toliau mano mintyse kyla abejonės.
/mes dviese/ tai kodėl /mūsų meilė,
žiemos nesulaukus,liko vieniša/ ?
:))
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-11-14 15:20:45
Švelnus jūsų rudeninis liūdesys... :)
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-11-12 17:39:06
Jausmingai, svajingai, bet kartu ir rimtai...... Man patiko :)