* * *  
Ruduo, -  liūdesio metas.
Nebaigtos liks eilės, laiškai.
Lapai blaškosi, sukas verpetais,
tai vėl rimsta ir krenta lėtai.

Aukštakulniai alėjos tyloj...
Prisiglausi, tikriausiai jau ne.
Kažkas nenurimsta, vaitoja, -
mes dviese, tik dviese deja.

Kužda vėjas kedendamas plaukus,
paklydusios meilės balsu:
„mūsų meilė, žiemos nesulaukus,
liko vieniša, “ - taip ne laiku.

Tave tik akim tepalydžiu.
Negrįžtamai tolsti taku.
Nejaugi kaip ir alėjoj, –
man tapsi tik pilku tašku...

* * *