Sunerimau, išgirdęs tariant –  veltkleidy
Ir atidžiai dairausi – negi man?
Kur turtai tie, apie kuriuos kalbi?
Kaip juos švaistyti, jeigu jų nėra?
Bet tu ir vėl:
„O, veltkleidy žavingas, iš  aruodo
Slaptų gėrybių savo nešvaistyk!“

Kadaise taip girdėdamas
Kvatojausi linksmai
Ir – ak! – kaip būdavo šaunu
Paniekint priekaištus, jei netgi jie ne man.

Na, o dar...
Iš kur? kodėl tu čia?
Net šypsena laiminga puošia burną.
Man tiek nedaug belikę šitoje būty!
Tik paklausyk, jau girgžda vartai
Anapilio šalies atkeliami.

Manau, kad prisimindamas anas dienas
Pažaisti atminimais nūsti
Ir bent dabar išgauti gerą žodį iš manęs
Ir sau, Šekspyrai, ir jaunystei mūsų.
O taip, tebūna  jis protingas ir teisus!
Bet kaip tai padaryti įtaigiau?
Galbūt iš tolo pasitinkant
Tave pakalbinti pačiu tavim?

„Ką  tau, laisvam, gamta laisvoji duoda,
Tai duoda ji skolon tik vienąsyk“
  
Ateiki, Viljamai Šekspyrai,
Girdėdamas save iš mano lūpų,
Paspauskime rankas
Kaip praeitį patyrę vyrai,
Kuri – gerai ar negerai –
Jau niekuomet neliks be mūsų...