ĮSIVERŽIMAS

Šarvuotoji mašina  šoktelėjo  nuo grindinio tokia jėga, jog visi trys viduje buvę vyrai išlėkė iš savo vietų. Hertas atsidūrė šalia sėdynės. Ramiai stovėjęs  Julijus buvo nusviestas šalia  gulto, į kabinos galą. Robas Veineris gulėjo kniūbščias šalimais valdymo  įtaisų ir sėdynės. Atrodo, jis labiausiai  ir nukentėjo. Julijus Tesvinas susiėmė rankomis galvą, mat ją smarkiai susitrenkė, o kaktą  nusibrozdino; skubiai pašoko prie pulto.
Mašina buvo pakrypusi ir atsidūrusi toje duobėje, kurioje anksčiau matė šiukšles ir aptiko nusilpusį regionierių. Šalia, kairėje, šliaužė nematyta tamsi ir pailga forma. Julijus, kai akyse šiek tiek prašviesėjo, o skausmas galvoje nebetemdė proto, pastebėjo, kad tas didelis ir ilgas tamsus daiktas  yra tarsi gyvas milžiniškas šliužas.
- Kas čia per velnias...
Hertas, atsikėlęs nuo purvinų kabinos grindų, irgi įsistebeilijo į juodai rudą pro šalį gatve slenkantį tvarinį.
- Nieko nesuprantu. Tokio daikto nesu niekur matęs. Teorija ir istorija čia nieko mums nepagelbės.
Keistasis milžiniškas objektas blizgėjo iš po reto rūko ir debesų skraistės išlindusios saulės šviesoje, atrodė tarsi padengtas žvynais, asfaltu rangėsi tarytum šliužas, po savimi keldamas dulkių tumulus. Iš pradžių vyrai manė, kad tai koks nors neįtikėtino dydžio ir neregėto modelio ratuotas monstras. Bet iš tikrųjų buvo kitaip. Tai iš išorės labiau panešėjo į įspūdingo dydžio  mutantą.
- Na ir rytas. – ištarė Julijas žiūrėdamas kas nutiko Robui Veineriui. Jį aptikęs pasilenkė patikrinti kas jam atsitiko.
Buvęs patrijus gulėjo be samonės. Tesneris nustatęs, kad pulsas yra, liepė juodaodžiui atnešti vaistinėlę. Pats skubriai ištraukė regeneratorių ir pažvelgė kiek liko gaivinimo substancijos. Gelsvo skystimo buvo vos dvi pakuotės, tačiau regionierius suprato, kad šios dozės turėtų pakakti, kad nualpęs žmogus atsigautų ir po pusvalandžio atsistotų ant kojų.
- Duok adatą. Skubiau, - paragino Tesvinas, matydamas, kad jo porininkas mieliau žvilgčioja į apžvalgos ekraną o ne vykdo jo paliepimą.
Tuo metu šliužas – monstras pasisuko į dešinėje stovėjusį namą, kurio fasadinėje sienoje žiojėjo didžiulė  skylė ir palengva išnyko tamsioje kiaurymėje.
- Na ir vaizdelis, - Hertas vis dar neatgavo žado, regėdamas tokį reginį.
- Dabar laikas užsiimti Veineriu, -  paragino Tesvinas, paruošęs regeneravimo aparatą...

Patrijus atsigavo tik po penkiolikos minučių.  Per tą laiką žvalgai jį paguldė ant gulto, suleido  stimuliuojančių, nuvalė kraujuotą veidą. Tik po to pramerkė apsunkusias akis ir įsispoksojo į du prie valdymo pulto sėdinčius kažkur regėtus žvalgus. Po truputį jis pradėjo prisiminti kas įvyko prieš tai. Prisiminimus prikelti padėjo ir Julijaus Tesvino žodžiai:
- Kaip tu čia, šitame Šešėlių mieste atsidūrei?
- Ilgoka istorija.
Robas ketino pradėti pasakoti, kai už  mašinos kažkas sušnarėjo. Tai buvo panašu į zorgų keliamą šnaresį, jiems prisiartinus prie šarvuočio.
Julijus Tesvinas skubiai užvedė seniai nutildytą mašinos variklį. Jo porininkas  griebęs mikrofoną stengėsi užmegsti ryšį su stovykla. Tačiau  su Svaradansylu nepavyko užmegzti jokio kontakto. Iš anapus sklido tik pratisas šnypštimas.
Situacija buvo kebli. Net ir neklausdamas Julijus Tesvinas žinojo, kad padėtis yra nepavydėtina. Bet abu žinojo, kad būtina kažką daryti.
- Važiuojam iš čia, po velnių. – konstatavo  Robas, išgirdęs iš už sienų atsklidusį neaiškų triukšmą.
Šarvuotis ir  be sužeistojo raginimų pajudėjo iš tos šiukšlių krūvos. Hertas apgręžė aparatą atgal, ketindamas vairuoti  į stovyklavietę. Šnarėjimas net per variklio gausmą nesiliovė. Julijas, pagriebęs ant sienos pakabintą blasterį, laukė pačio blogiausio – psichodemų įsiveržimo į  vidų. Tuo tarpu Hertas garsiai nusikeikė, mėgindamas iškrapštyti šarvuotį iš prakeiktos duobės. Tačiau ratai lyg tyčia slydo, tarsi juos kas nors laikytų.  Mašinos viduje nuo apkrovų kilo dulkės ir net kvėpuoti  buvo sunku, nes, po galingo krestelėjimo ventiliacijos sistemos nebeveikė. Tik dabar Julijas pastebėjo mirksinčias pavojaus signalų lemputes valdymo prietaisų skyde. Pagrindiniai indikatoriai bylojo, kad yra didelis energijos nuotėkis ir pažeisti šarvai. Tai atrodė neįtikėtina, nes “Forto” modelio lengvasis ratmonsteris, buvo teigiama,   galėjo atlaikyti ir galingos aviacinės bombos sprogimą. Ekranuose rodė  daug pažeistų vietų...

Atomazga įvyko po  kelių minučių. Dešinėje, visai arti kabančio gulto sienoje, prasivėrė plyšys.  Iš jo išlindo slidi  neįtikėtinai stipraus padaro letena tik šiek tiek primenanti žmogaus ranką. Tos letenos pirštai praplėšė storą mašinos šarvą tarsi tai būtų tik plonas popierinis tapetas. Vyrai čiupę  netoli pasitaikiusius ginklus pradėjo šaudyti į pasirodžiusią pabaisą. Robas Veineris, čiupęs kabinoje pritvirtintą kastuvą, iš nevilties trenkė padarui per  letenos ataugas - pirštus. Julijas, surikdamas  buvusiam patrijui, kad šis pasitrauktų, blasterio spinduliais liejo per sieną ir kyšojančią padaro galūnę. Hertas lazeriniu vinčesteriu palaikė draugą.
Pultkamera  pritvinko aitrių dūmų, kurie apsunkino nelygią kovą. Psichodemas,  net ir paragavęs skvarbių spindulių, spėjo praplėšti gerą gabalą šarvo ir iki pusės įlysti į  “Forto” vidų. Pasirodė žvynuota krūtinė ir pilkšvas grublėtas veidas  iš kurio žvelgė klaikios driežiškos akys. Iš padaro nasrų  driokstelėjo į nesuprantamą  prasmingą riksmą panašus riaumojimas, aiškiai nukreiptas į žmones.
Tai buvo zombyras – vienas iš psichodemų. Šis sutvėrimas neatlaikė mirtį nešančių spindulių spaudimo. Letena pasruvo gelsvai pilkais syvais, kurie, matyt, buvo  kraujas, greitai netgi bejėgiškai nukaro, kaustoma skausmo. Dar dvi akinančių mirtį nešančių spindulių papliūpos perplėšė nepasiruošusio zombyro vidurius. Po akimirksnio pabaisa susmuko pusiau įlindusi. Nurėžta beplaukė galva nuriedėjo pultkameros grindimis į priešingą jos galą, prie išėjimo liuko.

Robas pirmasis atgavo amą, tačiau sustingo šarvų properšoje išvydęs dar vieną grėsmingą  mutantą. Pastarasis, pastebėjęs žuvusį bendragentį, lyg berserkas naguotomis letenomis sudrebino sunkiąją mašiną. “Fortas” nuo smūgių parvirto ant šono. Viduje buvę žmonės ir nukauto monstro lavonas atsidūrė ant šoninės pultkameros sienos prie pat išėjimo. Netikėtas smūgis regionierius gerokai sutrikdė. Nuo tokios jėgos  patalpos pakraštyje su žmonėmis atsidūrė visi nepritvirtinti daiktai. Vaistinėlės dėžė smarkiai sužalojo Herto veidą. Jo samonė aptemo, tvirtai laikytas ginklas atsidūrė po  įvairaus šlamšto nuolaužomis ir negyvėlio psichodemo. Julijus Tesvinas blasteriu mėgino atremti  ir jau lendantį zombyrą, kai išorėje driokstelėjo kurtinantis sprogimas. Į  regionierių akis tvoskė akinanti šviesa ir galinga smūginė banga... Paskui viskas išsijungė.

Pirmas atsitokėjo Robas. Jis pastebėjo į viršų kylančius aitrius dūmus, sumišusius su dulkėmis, o  viduryje – kibirkšiuojantį pultą. Iš bokštelio gaudė pavojaus signalizacija, kažkur degė ugnis, kurios traškėjimas, matyt, sklido iš variklio skyriaus. Greitai susiorientavęs, nors kūną ir labai sopėjo, tačiau suskubo atidaryti išėjimo liuko, kuris triukšmingai atsitrenkė į kažkokį  betoninį daiktą. Hertas buvo negyvas, o Julijas Tesvinas gulėjo be samonės. Negyvo psichodemo neliko  nė padujų.
Buvęs patrijus dar nesusiorientavo ką daryti. Tikriausiai tokiu atveju geriausia pasikliauti bendrosiomis instrukcijomis ir ruoštis tam, kas jų dviejų laukia...