1

Ant grindų ji sėdėjo gan ilgai. Pradėjo šalti kojos, nes trobelė buvo vėjo perpučiama, o sienos pagamintos iš popieriaus! Jai tai nebuvo įprasta. Bet šiaip, tai ji išsiskyrė iš aplinkos. Ne visai ji. Jos akys. Jos buvo ne tokios kaip vietinių. Didelės, rudos. Vietinių – siauros. Apsirengus ji irgi buvo keistai. Ilgas apsiaustas, plačios kelnės, ilgos pirštinės ir (!) kardas. Japoniškas. Beje, jos apranga japoniška. Bet keista. Merginos paprastai nešioja kimono. Neturi kardų.
Šaltas vėjas glostė jos odą, kedeno ilgus juodus plaukus. Ji laukė. Kantriai. Jau apžiūrėjo namelį, tad sėdėjo ramiai. Trobelėje nebuvo daug daiktų. Medinė skrynia, komoda ir keletas kitų tik būtiniausių rakandų. Staiga atsivėrė durys. Pagaliau atėjo tas, kurio ji taip laukė. Jis sustojo. Ji atsistojo, ištraukė kardą iš makštų, įrėmė jam į krūtinę. Jo ranka nepastebimai nuslinko link jo kardo rankenos.
– Net neliesk jo! – deja, ji buvo per lėta, ir jis jai jau smogė. Smūgį ji atrėmė. Tačiau kitas smūgis nebuvo toks sėkmingas jai. Kraujo lašas nukrito ant grindų. Ji nuleido kardą:
– Aš dar nesu tokia greita. Tikiuosi, rimtai manęs nesužeidei.
– Ko tau reikia?
– A. Aš ieškau Miyako.
– Kas tu?
– Aš... Kami.
– Tu ne vietinė. Kodėl turi tokį vardą? Ar bent žinai, kokia garbė nešiot šventą vardą?
– Taip, tu teisus. Aš atkeliavau iš labai toli. Jojau arkliu per visą Europos ir Azijos žemyną. Į Japoniją atvykau laivu. Čia gan ilgai klaidžiojau, mokiausi kovos menų. Beklaidžiodama suradau Fudzijamą. Ten yra vienuolynas. Buvau ten apsistojus, mokiausi. Baigus mokslus, gavau šventą vardą. Mano tikro vardo nieks iš čia neištaria. Vienuoliai pavadino mane Kami, dvasių garbei ir tam, kad šis vardas mane saugotų nuo nelaimių. Ten dar sužinojau apie Miyako. Beje, kur jis?
– Ko tau iš jo reikia?
– Sakysiu tai tik jam! Ir taip jau daug tau pripasakojau.
– Kadaise aš buvau Miyako.
– Kadaise? O kur dabar Miykao?
– Miyako jau nebėra.
– Tu nori pasakyti, kad aš veltui keliavau per du žemynus?
– Ko tau reikia?
– Vienuoliai man pasakė, kad tu – geriausias kovos menų žinovas. Aš dar daug nemoku ir kad apsiginčiau, man dar daug reikia išmokti. Mokyk mane. Man reikia tavo pagalbos.
– Kodėl tau to reikia? Kad žudytum? Nuo ko tu turi gintis?
– Visą tą laiką, kai aš keliavau, mane sekė mano tautiečiai. Kadaise priklausiau jų gaujai. Buvau tų vyrukų mergytė. Buvau papuošaliukas, jų žaisliukas. Tiksliai nežinojau, kuo jie užsiima. Visuomet buvau apsupta prabangos. Gaudavau, ko norėjau. Aišku, man to neužteko. Mėgdavau pažaist ir vyriškus žaidimus. Taip, mes irgi turėjom savo kovų techniką. O kokia ji buvo paprasta. Greit ją perpratau. Vėliau užsiiminėjau treniruotėmis rimčiau. Mokiausi daugiau. Špagos, kardai buvo mano žaisliukai. Puikiai juos valdžiau. O ką jie darė, nesupratau. Savo nelaimei, kartą pamačiau, kaip jie užmušė žmogų. Tai buvo barbariška. Negalėjau tuo patikėti. Nusprendžiau juos įduoti. Deja, jie visus liudininkus pašalindavo. Taigi, jie pradėjo mano medžioklę. Savoj šaly jaučiausi nesaugi. Pranešiau apie jų darbelius valdžiai ir sprukau iš šalies. Taip ir atsiradau čia. Bijau, bet jie tikriausiai jau Japonijoj. Manau, jie dar tik Hokaide. Pirmiausia ten ir buvau. Bet jie turi daug ryšių visur. Greit atvyks ir čia.
– Na, aš čia niekuo dėtas ir tau padėti negaliu.
– Gali. Mokyk mane.
– Ne!
– Kodėl?
– Aš nebesikaunu.
– O tas tavo smūgis man? Mano ranka dar tebekraujuoja.
– Tu mane puolei. O aš gyniausi.
– Kardą vis dar nešiojiesi.
– Įprotis.
– A, įprotis. Hm. O gal senų laikų nostalgija?.. J…
– Tau dar neaišku, kad aš noriu pamiršt viską, kas buvo. O tu nori man tai priminti.
– Ne. Aš tik noriu, kad išmokytum mane apsiginti. Tik tiek. Aš neverčiu tavęs prisimint tai, ko tu nenori.
– Išeik.
– Išeit? Kur? Nebeturiu kur eit.
– Netoli yra miestas.
– Mane ten suras.
– Į pietus yra šventykla. Ten yra vienuolio trobelė. Viskas ten jau daug metų apleista.
Ji išėjo. Lauke pasiėmė savo arklį ir išjojo į pietus. Už kelių kilometrų aptiko šventyklą. Ten ir apsistojo. Persirengė ir dabar buvo labai panaši į vietines. Tik akys ne tokios.


2

„Ne kas, kai miegi ant šaltų grindų. O kaip aš pasiilgau minkštutės lovos”, – pagalvojo Kami, gulėdama ant menko čiužinio vienuolio trobelėje. „Reiks nueit šiandien į miestą, nusipirkt ko nors valgomo”.
Diena buvo saulėta ir šilta. Miestukas buvo už kokio kilometro nuo šventyklos. Mergina lėtai ėjo miško takeliu. Ji mėgavosi ramybe ir geru oru. Jai tai patiko. „Pagaliau nereikia niekur bėgti. Įdomu, ar ilgam…”
Medžiai praretėjo, ir slėnyje pasirodė nedideli namelių stogai. Mieste buvo ramu. Kami užėjo į mažutę krautuvėlę. Nusipirko ryžių, daržovių, kelis vaisius. Išeidama iš parduotuvės, ji susidūrė su Miyako.
– O, tu atėjai į miestą? Ar tavęs čia nesučiups?
– Šaipytis nereikia. Taip, atėjau. Valgyt norisi.
– Kaip šventykla?
– O… tvarkausi. Be to, šalta ten. Gal kada į svečius užeisi?
– Kaip suprast?
– Mūsų šalyje priimtas svetingumas. Ar ateisi?
– Gal… Žinai, tu dabar beveik neišsiskiri iš aplinkos. Tik tos tavo akys…
– Ateik šiandien pietų. Paruošiu ką nors skanaus.
– Jei kvieti pavalgyt, tai užeisiu.
– Siaubas koks…
– Kas?
– Tu!
– Ką aš pasakiau?
– Tiek to. Nieko. Lauksiu.
„O ką reikės pagaminti? ”, – svarstė mergina, eidama namo, tiksliau, į vienuolio namelį.

3

– Na, tu apsitvarkei čia išties neblogai.
– Tai žinoma. O tu manei, kad gyvensiu tokiam šiukšlyne, koks čia buvo. –
– Na, na. Kas kalba apie šventą vietą šitaip?
– Aš ne apie šventą vietą, o apie tai, kas čia buvo, šneku.
– Gerai, jau gerai.
– Tai gal prisėsi?
– Prisėsiu. Ačiū.
Kami atnešė valgius.
– Skanaus.
– Ačiū.
Kai viskas buvo suvalgyta, Miyako paklausė:
– Kada išvyksti?
– Ką?
– Kada išvyksti?
– Kodėl klausi?
– Tu sakei, kad tave seka.
– Na ir kas?
– Sakei, kad jie tave nužudys.
– Taip, bet jie dabar turbūt Hokaide. Kol jie čia atvyks, praeis dar daug laiko.
– Iš kur žinai, kad jie Hokaide?
– Aš karts nuo karto pasirodau kur nors. Taip mėtau pėdas.
– O dabar pasirodei čia.
– Ne visai. Matai, mieste buvau visai normaliai pasirodžius. Beveik neišsiskyriau iš aplinkos. Niekam neturėtų rūpėti, kad čia atvyko kitatautė.
– O ir kaip rūpi. Žmonės čia smalsūs. Jie net manęs klausinėjo. Paprastai jie su manim nekalba. Jiems viskas įdomu, kas nauja, nes jų gyvenimas čia teka lėtai ir nuobodžiai. Kalbos greit pasklido. Jie jau žino, kur tu apsistojus.
– O… aš nežinojau, kad čia viskas taip pakryps.
– Dabar turi kuo greičiau iš čia išvažiuoti.
– Na, ką gi. Teks. Gaila, man čia labai patiko. Čia labai ramu ir gera. Ryt susiruošiu ir išvyksiu. Gal gali patarti, kur man vykt?
– Manau, tau reikia iš viso išvažiuot iš Japonijos. Nežinau kur, bet jok greičiau. Labanakt. – Jis atsistojo eiti.

4

Tą naktį Kami miegojo neramiai. Ją kankino bloga nuotaika. Juodi debesys buvo uždengę dangų. Žaibavo, bet lietus dar nelijo. Su trenksmu atsivėrė durys ir kažkoks vaikinas, pribėgęs prie Kami, ėmė ją purtyti.
– Kas čia darosi? – ji puolė prie savo kardo.
– Čia aš. Miyako, kaip tu mane vadini.
– Kas yra? Ko mane prikėlei vidury nakties?
– Tavo persekiotojai padegė miestą!
– Ką?! Atrišk mano arklį, kol aš apsirengsiu.
– O aš visai nepastebėjau, kad tu tik tiek apsirengus…J
– ? …Eik atrišk arklį. O apie tai, ką tu matei, pasikalbėsi vėliau.
Jis išėjo, o ji susirado savo uniformą, pasiėmė kardą ir išėjo į audrą. Staiga pradėjo smarkiai lyti.
– Manau, tai į gerą.
– Tai nieko neduos. Nebent lytų dar smarkiau.
– Kaip jie sužinojo, kad aš čia?
– Sakei, kad jie turi pažinčių visur. O kalbos greit pasklido.
– Aš kalta, kad taip nutiko.
– Dabar jau nieko nepadarysi.
Jie nujojo į miestą. Jis jau beveik visas skendėjo liepsnose. Kai kur virė kovos. Kami ir Miyako nušoko nuo žirgų ir puolė padėti.
– Tik nepasirodyk persekiotojams! – perspėjo Miyako merginą ir abu išsiskyrė.

5

Rytas išaušo vėsus. Prasigiedrijo. Žmonės verkė savo namų. Tarp jų vaikštinėjo aukštas, ilgų, juodų plaukų, neįprasta apranga dėvintis vaikinas. Miyako padėjo nukentėjusiems. Taip pat jis ieškojo vienos merginos. Jam buvo įdomu, kas jai nutiko. Tačiau niekur jos nesimatė. „Gal jie vis dėlto ją surado. Visai gaila”. Jis negalėjo patikėti tuo, ką pagalvojo. Staiga jis pastebėjo tolumoje raitelio figūrą ir suprato, kas ten joja. Miyako užšoko ant savo arklio ir nusivijo raitelį.
– Jie tavęs nematė?
– Ne.
– Kur dabar joji?
– Kuo toliau nuo čia. Jau taip daug žalos pridariau. O kur dingo jie?
– Keletas negyvų, kiti pabėgo.
– Negyvų? Kas juos užmušė?
– Aš. Tu vis tiek privertei mane viską prisiminti.
– Atleisk. Aš tik norėjau, kad tu mane pamokytum, neverčiau tavęs daryti tai, ko tu nenorėjai.
– Aš tave mokysiu.
– Atsiprašau?
– Aš tave mokysiu.
– Bet aš išvykstu.
– Aš vykstu su tavimi.
– O jei jie vėl puls miestą?
– Nepuls.
– Iš kur žinai?
– Tai tu nori, kad aš mokyčiau tave, ar ne?
– Noriu.
– Tai jojam iki manęs, man reik pasiimti daiktus.

6


– Kur mes jojam?
– Kuo toliau nuo miesto…
– Atleisk, aš nenorėjau, kad taip atsitiktų.
– Tu visiškai kvaila…
– Ką? Tu iš proto išsikraustei? Aš kvaila? Vienintelis kvailys čia esi tu, mokytojau…J…
– Tu nori, kad aš apsisukčiau ir palikčiau tave?..
– Atsiprašau…
– Kur pagarba mokytojui?
– Jūs teisus, mokytojau, atleiskit man…J…tiesa, kaip jus dabar vadina? Sakei, kad nebesi Miyako.
– Taip… jau seniai mane vadina Senkaku…
– J… mūsų šalyje tavo vardas skambėtų mažų mažiausiai juokingai… ką jau kalbėti, ką žmonės pamanytų išgirdę tavo vardą…J…kaku…
– Senkaku…tau kas nors nepatinka?
– Ne, viskas gerai, mokytojau…


7

Raudona saulė leidosi už tolumoje esančių kalnų. Dvi raitelių figūros pasiekė miniatiūrinį šešėlių kaimelį. Juodieji raiteliai įjojo ir pasislėpė už namukų. Saulė paskutiniu savo blyksniu dar labiau išryškino laikinąjį šešėlių pasaulį ir priminė visiems, kad galų gale vis tiek ši kankynė žemėje baigsis.
Atėjo vakaras. Du raiteliai pririšo savo arklius prie stulpo ir nuėjo pas kaimelio vyriausiąjį.
– Labas vakaras, pone.
– Labas vakaras, nepažįstamieji. Ko jums prisireikė mūsų kukliame kaimelyje?
– Aš esu Miroku, o ji – mano žmona Sango. Mes ieškome, kur galėtumėme apsistoti. Gal jūsų kaimelyje yra laisvas namelis, kuriame mes galėtumėme pagyventi keletą mėnesių?
– Jūs man keliate įtarimą. Kodėl jum reikia namelio tik keliems mėnesiams? Kodėl jūs keliaujate? Iš kur jūs esate? Be to, jūsų žmona man nepanaši į japonę… Taip, ji apsirengus kimono ir visa kita, bet jos akys…
– Būtent jos mane ir pakerėjo. Ji – japonė, bet tėvas užsienietis. Bet jūs nebijokit, ji puiki žmona ir labai maloni ir gera moteris…
– Gerai. Mes jums duosime namuką. Tik, žinoma, už šiokį tokį….
– Ar tiek užteks?
Ant stalo nukrito ir žvangtelėjo maišelis su pinigais.

8

– Tai aš – gera žmona ir maloni moteris? Tavo žmona?
– Eeee…..
– Kaip čia dabar suprast? Kai tik susitikom, tu manęs nė matyt nenorėjai, o dabar aš tavo žmona…
– Tu suprask, aš taip nenorėjau sukelt dar didesnio įtarimo… Be to, tu skaniai gamini valgyt ir esi visai pakenčiama, kai nerėkauji…
– Aš rėkauju? Kada aš rėkavau?..
– Na štai ir vėl…
– Kas ir vėl? Ką?
– Et, ką jau tau padarysi. Einam namo, mano brangioji žmonele…
– Tu tuoj gausi „mano brangioji”…
– Vai vai…

9

Gyvenimas toliau tekėjo ramia vaga Košiu kaimelyje. Neseniai čia atsikraustė nauja šeima. Vyras lyg ir normalus, nors nieko nedirba ir vis tiek turi nemažai pinigų, o jo žmona tai buvo užsienietė, labai keistomis akimis – rudomis ir labai didelėmis. Jie turėjo mažą namelį šalia upės. Šiaip jie aplinkiniams kėlė šiokį tokį nerimą, nes kas rytą anksti kažkur išeidavo, grįždavo pietų metu, po to vėl dingdavo ir parsirasdavo tik vėlai vakare. Be to, jie abu išeidami pasiimdavo kardus, ir tai žmonėms sukeldavo įtarimą. Kaime greitai pradėjo sklisti negeros kalbos. Miestiečiai nerimavo, kad nebūtų priėmę į savo kaimelį plėšikų ar žmogžudžių, bet nežinodami, ką daryti, jie tik svarstė ir apšnekėjo jaunąją porą.

10

– Juk ne taip laikai kardą, kaip aš sakiau! Labiau į kairę ir šiek tiek aukščiau.
– Taip?
– Oi, dabar jau per aukštai. Tiek to, einam valgyt ir šiandien jau daugiau nebesitreniruosim. Tu kažko nesusikaupi. Ar kas nors atsitiko?
– Na jau paklausei, lyg tikras mano vyras būtum.
– Šiaip mes kartu gyvenam… Kažkaip pradedu jaustis už tave atsakingas. Ir taip įdomu.
– Nežinau… Manau, miestelyje mes nesam patys mėgstamiausi… Nepatinka man žmonių žvilgsniai, nuolat sekantys, kai einu į parduotuvę ar šiaip…
– O ko tu taip jaudinies dėl jų? Mes čia treniruotis atvykom.
– Taip, bet man neramu, kad jie mūsų neišduotų. O juk gali nutikt ir taip, kaip buvo ten kur tu gyvenai… Aš atnešu vien nelaimes…
– Oi… tu baik. Kas sakė taip? Einam namo, šiandien aš paruošiu vakarienę, o tu pagulėsi ir nusiraminsi.
– Oi, koks tu geras… Žinai, tu man pradedi patikti…J
– Na tik nereikia. Mes jau ir taip kartu gyvenam, ir šio miestelio žmonių nuomone mes – vyras ir žmona…
– Kas gi jiems tai pasakė?
– Ogi aš…J
– Taigi, kad tu!..
– A, tai tau jau geriau… tai marš prie indų!
– Ne, nu koks tu! O tie kaimiečiai mūsų nemėgsta… Ir aš dėl visko kalta…
– Na gerai jau, gerai…
– YesJ
– Ką tai turėtų reikšti?
– Nieko nieko… Aš tiesiog tikrai pavargau ir noriu atsipalaiduoti.
– Gerai. Pamatysi, kad ir aš moku ruošti maistą.

11

Kartą Senkaku grįžęs iš parduotuvės pareiškė, kad pas juos ateis svečių. Kami vos nenugriuvo, kai sužinojo, jog svečiai tikisi išgerti arbatos pagal visus japonų papročius. Kami to niekada nebuvo dariusi. Todėl ji paaukojo vieną treniruotę ir visą dieną mokėsi gaminti arbatą. Tai buvo daug sunkiau, nei gali pasirodyti. Kiekvienas judesys ar veiksmas turi būti daromas pagal griežtas taisykles. Vandenį užplikyti iki tol, kol jis pabals, puodeliui skirta viena vieta, įrankiams kita, o arbatinukui dar kita. Veiksmai pagal griežtą eilę ir taip toliau… Jau po pietų Kami galva buvo kaip išsunkta.
– Gyvenime šito daugiau nedarysiu!
– Darysi dar ir kaip, jei ir toliau gyvensi su manim. Aš svečius labai mėgstu. Kaip ir arbatą. Kaip ir kovas…
– Taip, nostalgija yra geras dalykas, bet aš ir vėl susimaišiau, kaip čia reikia daryti. Ar pirma įpilti vandenį ar suplakti?
– Kiek kartų tau tai reikia kartoti? Pirma įpili. Oi, man reikia apramint nervus. Išeinu.
– Tu dažnai taip išeini. Ką tu darai išėjęs? Ir ką ten visuomet išsineši?
– Kai būsi mano žmona, tai ir sužinosi…
– Bet pagal tave ir šį kaimelį, aš jau esu tavo žmona.
– Kai būsi man, o ne kaimelio žmonėms, tada ir sužinosi. Kol kas aš su tavim tik gyvenu.
Smarkiai trinktelėjo durys ir Senkaku išėjo.
– Įdomu, ką reiškia tie jo „Kol kas…”, „Kai būsi…”? Ir šiaip, ką jis ten slepia? Kodėl jis pasikeitė vardą? Ką apskritai jam teko patirt anksčiau? Kodėl jis nebenorėjo žudyti, gyveno atsiskyręs, ir kodėl vėl taip lengvai grįžo prie savo seno gyvenimo būdo? O gal jam šis gyvenimas visai naujas? Kaip jis gyveno anksčiau?..

12

Kami ir Senkaku vakarus praleisdavo tyliai, ramiai, vienas su kitu nesišnekėdami. Kiekvienas su savo mintimis ar darbais. Tyliai pavalgydavo, tyliai užmigdavo, tyliai ir atsikeldavo. Vykstant treniruotėms, pakakdavo elementariausių žodelių. Senkaku ir Kami buvo du nepažįstami žmonės, kuriuos suvedė likimas, kurie gyveno kartu, norėdami to ar ne.
Šiaip Kami buvo itin plepi mergina, o Senkaku priešingai – nekalbus. Gal dėl to tarp jų nesirišo kalba, nors rišosi šis tas daugiau… Tai ne meilė, tai buvo dar kažkas stipresnio. Atsirado pagarbos, rūpesčio, tylios draugystės ir amžinumo jausmai. Abu jie jau žinojo, kad kas benutiktų, jie visą likusį gyvenimą praleis drauge. Tai nebus šeima. Jie tiesiog kartu gyvens, dalinsis buitimi, bet taip ir niekad nesusipažins… Abu dėl to viduje jausis blogai, jiems labai skaudės, bet niekad neišdrįs vienas kitam atverti širdies.
Du vienas šalia kito gyvenantys žmonės. Nejau gali taip būti, kad jie gyvenime taip ir nepažinos savęs, vienas kito, aplinkos? O gal jie kaip tik žinos viens apie kitą daugiau nei reikia? Ar gali kas nors tarp jų užsimegzti? Draugystė? Meilė? O kas iš viso yra meilė? Ar ji gali užsimegzti tarp skirtingų rasių, kultūrų atstovų? Ar ji gali užsimegzti tarp visiškai skirtingų žmonių? Tarp Kami ir Senkaku? Ar toks žmogus kaip Senkaku gali mylėti? O ar Kami gali? Jis daugiau mosuoja kardu, nei kalba ar galvoja, o ji daugiau plepa ar šokinėja iš vienos vietos į kitą, nei analizuoja ar jaučia… Ar meilė iš viso įmanoma? Argi jos nepaneigia visi žemės dėsniai? O gal atvirkščiai – tik patvirtina?


13

– Mes iš čia išvykstam. Šiandien.
– Ką? Kodėl?
– Nori, kad tave ir čia surastų?
– Ne, žinoma. Gerai, bet gal bent papietaujam?
– Gerai. Kelionėj reiks daug jėgų.
– Klausyk, kur mes toliau trauksim?
– Nežinau. Kur nors į pietus.
– Bet tu turėtum žinoti. Aš šių vietų nepažįstu, o be to, tu esi šeimos galva ir turi pasirūpinti manimi, suteikti man saugumo jausmą. Aš noriu pasitikėti tavimi.
– Ko tu užsivedei su ta –šeima”, „vyras”, „žmona”… aš esu tik tavo mokytojas ir ne daugiau. Tai ir nesitikėk, ir nereikalauk iš manęs daugiau. Džiaukis, kad aš iš viso čia su tavim prasidedu. Gyvenau sau ramų gyvenimą: nei man žudyt reikėjo, nei kažkuo rūpintis… O dabar čia tu pristojai su įvairiais reikalavimais…
– Žinai, tai gyvenk tu toliau tą savo gyvenimą. Išsiversiu ir be tavęs. Ačiū už pamokas. Sudie.

14

Kai Kami paliko Senkaku, jis sekė jai toliau iš paskos. Ji suprato tai, bet buvo per daug susikrimtusi, be to daug mąstė apie savo poelgius bei mintis ir jausmus. Tai ji darė pirmą sykį. Būnant gaujos mergyte galvoti apskritai nereikėjo. O dabar… Senkaku privertė ją susimąstyti. Gal ji iš ties elgiasi netinkamai ir reikalauja iš Senkaku dėmesio, prie kurio buvo pripratusi? Kas Senkaku jai, kad ji iš jo galėtų ko nors reikalauti? Ji suprato savo klaidą ir sulėtino arklį, kad Senkaku ją pasivytų.
– Aš supratau, kad per daug iš tavęs reikalauju. Tu teisus.
– Gerai..
– Ir…
– Ką ir?
– Daugiau nieko nepasakysi?
– Ką turėčiau sakyti?
– Gerai. Tu vėl teisus. Klausyk, kas ten priekyje?
– Nežinau…
Kami paskubino arklį ir prijojo prie gulinčiojo. Kai ji nulipo nuo arklio ir pasilenkė patikrinti, ar žmogus dar gyvas, šis jai įrėmė peilio geležtę į kaklą:
– Nebandyk šaukti ir atiduok visus savo pinigus.
Tuo tarpu prie jų prijojo Senkaku. Jis pamatė šią keistą sceną ir atidžiau įsižiūrėjo į žmogaus veidą.
– Ar gražu vidury kelio apsimest negyvu ir dar plėšt beginkles merginas, Arai?
– Na, ši mergina tikrai ne beginklė. Ar tai tavo žmona, Miyako? Seniai buvo laikas susirast. O ji dar ir graži. Kaip tokios su tavim prasideda? Atsiprašau, mergyt, kad taip užpuoliau. Būčiau žinojęs, kad tu su Miyako…
Tada vyriškis skaniai pabučiavo į lūpas Kami ir atsistojo.
– Kur gi joja balandėliai? A?
– Pirma, mes ne balandėliai ir iš vis ne vyras ir žmona, o antra…
– O, tikrai? Tai ši gražuolėlė ne tavo? Mmm, tai tada aš ją pasigrobiu. Kartais tokio gero laimikio per savaitę nesumedžioji…
Arai čiupo Kami į glėbį ir apsikabinęs ją per liemenį lindo bučiuotis.
– Gerai, Arai, pasimatėm ir užteks. Paleisk merginą, mes skubam.
– Niekur mes neskubam, Senkaku. Aš mielai pabendraučiau su šiuo vaikinu. Man trūksta dėmesio, o tu pats sakei, kad iš tavęs jo nesitikėčiau. Seniai jutau lipšnius apsikabinimus ir bučinius…
– Jei tau reikia tik tokio dėmesio, tai reikėjo sakyt. Man nesunku. Pats seniai bendravau su moterim.
– Ne, tu ne toks. Tu mano mokytojas, ir aš su tavim negalėčiau…
– Gerai, balandėliai, užteks čiulbėt. Jei ši panelė tikrai turi kažkur vykti, tai aš su ja nors ir į pasaulio kraštą.
Taip trys visiškai skirtingi ir nesuderinami žmonės patraukė vienu keliu.

15

Kami ir Arai nujojo toliau nuo Senkaku, kad galėtų netrukdomai pasikalbėti.
– Ar seniai pažįsti Senkaku?
– Senkaku?
– Na, mano mokytoją, Miyako?
– A, mes kadaise buvom geri draugai. Oi kaip pasiausdavom… Beje, nuo kada jo vardas Senkaku? Hm, koks kvailas vardas.
– Nežinau. Apie jį išgirdau Fudzijamos kalno šventykloje, bet vienuoliai žinojo jį tik kaip Miyako. Kai su juo susitikau, jis uždraudė man jį vadint taip. Na, jis šiaip pakankamai keistas. O tikrai jūs buvot draugai?
– O dar ir kokie. Et, tos kelionės, muštynės ir kovos, tie mūsų pasilinksminimai su sake ir merginom…
– Merginom?
– O taip… mmm…
– Kažkaip neįsivaizduoju mokytojo besilinksminančio su merginom…
– Anksčiau jis buvo kitoks. Labiau pašėlęs, berniukiškas nutrūktgalvis. Bet kažkas jam atsitiko vieną dieną. Mes kovėmės su keliais vietiniais banditėliais, kurie terorizavo mažą miestuką, kuriame mes tuo tarpu buvome apsistoję. Jis švaistėsi kardu nė nežiūrėdamas, nes vaikinai buvo su kaukėm. Nežinau, ar jie nindzės buvo, ar kas. Po to, kai visus išžudėm, Miyako nuėmė nuo visų kaukes. Ir kai nuėmė vieno, labai jauno vaikino kaukę, jis labai sutriko. Miyako neleido kaimo žmonėms palaidoti to kario, ir jis visą vakarą stovėjo prie nužudytojo kaip kokia statula, o naktį pats palaidojo vaikiną. Nuo to laiko jis pasidarė labai nekalbus, ir net man nepavyko jį prakalbinti. Miyako daugiau su manim visai nesilinksmino, visad buvo paniuręs, išbalęs lyg sergantis. Tada mes kaip tik keliavom pro Fudzijamą. Buvom ir prie šventyklos. Nuo Fudzijamos nulipau vienas – Miyako liko ten. Daugiau jo nebemačiau – aišku, iki šiol – ir nieko, kas jam atsitiko toliau, papasakot negaliu.
– Aišku. Kažkas ten įvyko. Įdomu, kas tas vaikinukas. Bet aš klausti paties Senkaku tikrai nedrįsčiau. Tu net neįsivaizduoji, ką jis man neseniai pareiškė.
– Na ir ką?
– Aš tau nuo pradžių papasakosiu apie mūsų pažintį. Tada suprasi.
Ir toliau keliaujat Kami papasakojo visą savo istoriją. Arai buvo sužavėtas. O Senkaku jojo sau vienas, paskendęs savo mintyse ir apmąstymuose. Taip jie prijojo mažą gyvenvietę prie kalno, ant kurio stovėjo ištaigingas dvaras.

16

– Ei, Senkaku, ką darysim? Jojam į miestą?
– Taip.
– Kami, o jis visuomet toks?
– Visuomet.
– Senkaku, senas bičiuli, kas tau pasidarė?
– Arai, nesikišk. Ir nevadink manęs savo bičiuliu.
– Vai. Juk mes buvom tokie geri draugai…
– Ar nepastebėjai – buvom. Patikėk, viską noriu pamiršti…
– Net mūsų pasilinksminimus?
– Ypač juos.
– Bet kodėl? Tu man nieko ir nepaaiškinai. Aš maniau, kad draugai tau reiškia daugiau. Pats dėl tavęs būčiau atidavęs gyvybę. Manau ir dabar atiduočiau…
– Manai.
– Dabar nebėra to Miyako, kuris buvo mano geriausias draugas…
– Jo ir nebebus.
– Gaila…
– Vyručiai, pats laikas nuspręsti, kas mes tame miestelyje būsim, kad vėliau nebūtų tokių staigmenų, kokias man pateikė mokytojas, kai atvykom į Košiu.
– Gerai. Dabar mes trise ir, manau, nebetinka vyro ir žmonos vaidmenys. Manau, aš ir Arai būsim klajojantys kovos menų mokytojai, o tu, Kami, būsi mūsų tarnaitė…
– Aš – tarnaitė? Nesvajok.
– O tai kas tada?
– Mokinė.
- Ne. Labai retai moterys užsiima kovos menais. Pasakiau, kad būsi tarnaitė, vadinasi būsi.
– Senkaku, nesikarščiuok. Kami, būk gera mergaitė, klausyk mokytojo.
– Gerai jau gerai… Jojam. Įdomu, kas čia mūsų laukia…

17

– Ei, kas jūs tokie?
– Ar mes?
– Taip. Šioje karietoje važiuoja mūsų ponas iš pilies, ir jis nori sužinoti, kas per nepažįstamieji keliauja jo kaimu?
– Mes, pone, ieškome, kur galėtumėme apsistoti ir gauti darbo. Mes esame kovos menų meistrai, ji – mūsų tarnaitė. Mes keliaujame per šalį, siūlydami savo pagalbą. Jau seniai nebuvome niekur gavę darbo, esame alkani, todėl tikimės, kad jūsų gerasis ponas suteiks mums garbę ir duos darbo bei pastogę.
– Tuojau, pakalbėsiu su ponu.
– Jis norėtų pirmiausia pamatyti, ką jūs mokate. Jokite paskui karietą.
Kami tyliai:
– Na ir sušnekėjai. „…esame alkani…”, „…suteiks mums garbę…”. Iš kur ta iškabos dovana?
– Tylėk. O gal nori, kad mus sučiuptų, nuteistų ir pakartų. Arba, dar blogiau, atiduotų tavo persekiotojams.
– Kami, gerai Senkaku šneka. O, beje, kokie mūsų vardai? Kaip suprantu Košiu jus vadino kitaip.
– Hmm. Visai pamiršau. Aš ir Kami turėsime tuos pačius vardus kaip ir Košiu, o tu, Arai, susigalvok.
– Gerai. Aš būsiu Tošis. Jis buvo labai garsus kovotojas. O kokie jūsų buvo vardai?
– Aš buvau Sango, o Senkaku – Miroku. Vyras ir žmona. Be vestuvių ceremonijos. Jis mus sutuokt sugebėjo per kelias sekundes.
– Tik nereikia vėl…
– Gerai. Žiūrėkit, beveik prijojom.

18

– Tai sakote, jūs keliaujantys mokytojai?
– Taip, pone.
– Ką mokate?
– Galime parodyti.
– Kausitės tarpusavyje?
– Jei pageidaujate.
– Puiku.
Tokios kovos Kami dar nebuvo mačiusi. Abu vyrai kovėsi nuostabiai. Tikslūs judesiai, stiprūs smūgiai. Senkaku trankėsi negailestingai. Su beprotišku pykčiu. Mergina negalėjo suprasti, kodėl. Juk Senkaku ir Arai buvo draugai. Nors ir kaip smarkiai Senkaku smogė, Arai visada atlaikydavo. Jie abu buvo tikri meistrai.
– Gerai, vyrukai. Jūs priimti. O jūsų tarnaitė… iš kur ji?
– Ji kitatautė. Iš vakarų. Bet gyvena jau nuo vaikystės Japonijoje. Ji labai gerai atlieka savo pareigas ir skaniai gamina.
– Aišku. Nuo šiol ji bus mano asmeninė tarnaitė. O jūs dirbsit mano apsauga bei mokysit mano sūnų. Kambarius jums parodys Poki. Iki rytojaus. Gerai išsimiegokit.
– Ačiū, pone.

19

– Atidavėt mane to pono nelaisvėn. Dabar jis mane išnaudos kaip tik galės.
– Na jau. Juk kautis ir tu moki. Jei jis tik bandys lysti, tai tu jam paaiškink. Nebūtinai žodžiais.
– Kaip tu gali savo žmoną palikti nelaimėje. Ką čia palikti, tu juk mane ir įstūmei į visą šitą.
– Kas čia ką įstūmė? Tu pati atkeliavai pas mane.
– O tu pats nusprendei man padėti.
– Gerai jau gerai. Nebesiginčykim. Gal nori išeit pasivaikščiot?
– Galim. Jau tiek laiko čia gyvenam, o dar nė neapžiūrėjom apylinkių. Tiesa, kur Arai?
– Nežinau. Man nelabai ir rūpi.
– Kas tarp jūsų įvyko, kad tu taip nekenti Arai? Jis man pasakojo, kad jūs buvot geri draugai, o po kažkokių grumtynių tu visai pasikeitei. Ar čia kuo nors dėtas Arai? O kai jūs kovėtės parodomajame mūšyje, tu jam taip smogdavai, kad net man baisu pasidarė. Papasakok man.
– Ne.
– Bet kodėl?
– Mūsų santykiai ir taip per šilti.
– O aš manau, kad tarp mūsų jokių santykių išvis nėra.
– Aš dar nepasirengęs kam nors apie visą tą reikalą pasakoti.
– Gerai, aš tavęs nespaudžiu, bet man išties rūpi. Tikriausiai pastebėjai, kad aš pakankamai smalsi ir tikrai norėčiau žinoti apie žmones, su kuriais bendrauju, kuo daugiau.
– Bet…
– Jei nenori – nepasakok, bet jei užsimanysi, gali ateiti bet kada. O dabar einam pasivaikščioti.

20

Arai pro langą stebėjo dvi japoniškų vyšnaičių alėja vaikščiojančias figūras. Vaikinas negalėjo patikėti, kad tarp mokytojo ir jo mokinės nieko nėra. Jis nežinojo, kas tai, bet kažkas vis tiek buvo. Per daug lengvai jiedu bendravo, per daug bendros buities, rūpesčių. O svarbiausia – bendras tikslas. Jie kartu jau tiek daug pasiekė: kartu keliavo, kartu gyveno, kartu bėgo. Tik kiekvienas bėgo nuo skirtingų dalykų: Kami – nuo savo persekiotojų, Miyako – nuo savęs. Kodėl? Net geriausiam draugui neaišku. Kodėl Miyako užsidarė savyje, kodėl pakeitė vardą, kodėl viską metė ir pabėgo…

21

Arai ir Kami turėjo daug panašių klausimų, ir kartą Senkaku juos rado Kami kambary besišnekučiuojančius.
– O… Čia jūs… ką jūs… kartu… Aš jums netrukdysiu. Kami, aš su tavim pašnekėt norėjau. Ateik pas mane vėliau.
– Oi, Senkaku, baik. Ko norėjai? Sakyk dabar. Ir baik juokus, tu mum tikrai netrukdai. Kodėl turėtum?
– Ne, aš išeinu. Net nebandyk manęs sulaikyt. Kai ateisi, pakalbėsim.
Senkaku trenkė durimis ir išėjo.
– Kas jam vėl pasidarė?
– Jam kartais būna bloga nuotaika, ir tada jis nenori nieko matyti arba mato tik tai, ką nori. Tiek. Toks jau tas Senkaku. Iš tikrųjų visai nežinau, koks jis.
– Kami, būk rami – aš žinau ne daugiau nei tu. Vis tiek kažkaip nesmagu, nes manau, kad jis prieš mane nusiteikęs. Kodėl Kami? Kodėl? Gal jis tau sakė?
– Tikrai ne.
– O apie ką jūs kalbėjot, kai ėjot pasivaikščioti?
– Apie medžius.
– Medžius?
– Taip, mokytojas labai daug apie juos žino. Buvo tikrai įdomu.
– Apie medžius… Įdomu…
– Su kai kuriais galima šnekėti apie viską ir labai įdomiai.
Dabar durim trenkė ir Kami.
– Aš jų visiškai nesuprantu. Abu vienodi… – balsu pasakė Arai ir nusistebėjo, jog jau kalba su savimi. Tuomet atsistojo, priėjo prie lango ir pažvelgė tolyn. Būtent tuo metu jis galėjo būti visai kitur, jei nebūtų sutikęs tų dviejų, labai skirtingų ir tuo pačiu labai panašių žmonių.

22

– Kas nutiko?
– Nieko…
– Norėjai man kažką pasakyti?
– Taip…
– Ką?
– Dabar jau nesvarbu.
– Tu mane vėl mokysi?
– Ne.
– Kodėl?
– …
– Kas yra? Kas tau nutiko? Kas tau darosi? Sakyk gi ką nors…
– Kai ėjom ta alėja, tu sakei, kad niekada nematei tokio grožio…
– Tai tiesa, bet kuo tai susiję su mano mokymu?
– Tas grožis be galo laikinas… Žiedai nuvys dar mums neiškeliavus iš dvaro…
– Mes liksime čia dar kiek ilgiau?
– Ir vėl pražys kitais metais tuo pačiu laiku…
– Kas tau darosi? Senkaku, man baisu. Baik taip šnekėti.
– Jie pražysta kiekvienais metais…
– Man baisu… prašau, Senkaku, nereikia, ne-…
– Ašaroje galima pamatyti tą patį grožį…
– Na ką tu kalbi. Kodėl tu taip su manimi elgiesi? Kodėl tu mane skaudini?
– Tu panaši į japonę, bet tos tavo akys…
– Ką tu nori pasakyti. Senkaku…
– Tu kaip tie žiedai. Jei vieną kartą pamatei, tai to grožio nepamirši niekad.
Tą vakarą lietus pliaupė taip pat, kaip naktį, kai buvo užpultas Katoru miestelis. Kambaryje ant grindų klūpėjo moteris ir verkė, netoliese nejudėdamas gulėjo vyras.