Dylančiu mėnesiu buriantiems
Neprisnigs
kol širdis neužžėlė
kol vaivorykštės
rankose lyja
skleidžias vakaru
lapkričio gėlės
šventu bučiniu
nemirtingojo
pirštai glaudžias
į stiklą kaip sielą
kužda šakos
braižydamos dangų
neužsnigs
kol širdis neužžėlė
kol tamsoj
lauki lūpų ir rankų
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2010-11-09 11:08:49
Šiluma ir gyvybingumas alsuoja eilėse, tirpdo ir sniegą:)
kol vaivorykštės
rankose lyja > nuostabus vaizdinys, gerą pojūtį palieka:)
Gražiai savita, poetiška, jausminga, kaip visada.
Anonimas
Sukurta: 2010-11-08 14:55:40
/neužsnigs
kol širdis neužžėlė
kol tamsoj
lauki lūpų ir rankų/ :)
Vartotojas (-a): Amonas
Sukurta: 2010-11-08 00:09:26
Gražus jausmas sukuriamas skaitant..:)
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2010-11-07 23:45:01
aha, aha užskaitau. viena iš mano skaitomiausių poečių žž;)
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-11-07 22:21:34
balansuojantis, tarp tai ir ne.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-07 19:32:35
Man tai čia tipinė lyrika. Todėl ir patinka. Irgi neįprastai sau, kiek paprasčiau nei visuomet, bet taip pat šiltai.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-11-07 19:25:02
Gražiai nuskambėjo apie atmintį: ...neužsnigs kol širdis neužžėlė kol tamsoj lauki lūpų ir rankų...Ačiū už eiles.