Neprisnigs
kol širdis neužžėlė
kol vaivorykštės
rankose lyja
skleidžias vakaru
lapkričio gėlės
šventu bučiniu
nemirtingojo
pirštai glaudžias
į stiklą kaip sielą
kužda šakos
braižydamos dangų
neužsnigs
kol širdis neužžėlė
kol tamsoj
lauki lūpų ir rankų