Santrauka:
Rudens darganos suteka ir į kraują.
Jeigu nemyli - neturi širdies,
Jei nežiūri - nebeturi akių,
Nėra ausų giesmių giesmėms girdėt
Ir lizdo nėr dėl pobūvių taikių.
Tai koks gi bus tas mudviejų ruduo
Prie išpustytos saujos pelenų?
Kai viens kitam neturim ką beduot,
Tu egzistuoji, aš - negyvenu.
Be sielos džiugesio pyragai be vertės -
Tik meilė plutą patepa medum.
Mums laikas skirtas tolti - ne artėt.
Argi pora, jeigu po vieną du?
Tai ne žiema, šiurpu paliesdama,
Atsūkuriuoja bąlančia gatve -
Užsnigti ima mudviejų drama,
Skausmingai plyšusi į senių vienatves.
Net ir dabar spalvotuose sapnuos
Aš karšto kraujo tvinksnius vėl juntu,
Nes neišblėso atmintis delnuos,
Kaip užsidegęs tebespurdi tu.
O realybė? Ji - tik pelenai.
Nebenešiokim užanty akmens.
Juk panašu, kad spurdantys sapnai
Ramiai velėnos maršką užsidengs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bobulytė
Sukurta: 2010-11-11 15:51:19
Puikiai sudėliota, tik velniškai lūdnai...Gal tokios pilkos dienos, kaip šiandieninė veikia...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-05 22:43:03
Sodrios metaforos, gerai perduotas jausmas, labai įtikinamai.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-11-05 19:39:58
Nuoširdūs žodžiai, gilūs.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-11-05 18:25:49
Labai jautrus ir gilus kalbėjimas....Tu egzistuoji, aš negyvenu...Tai viskas, kas rudeniui liko.Palietė.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-11-05 17:41:42
Skaudus susitaikymas, kurį reikia priimti, kai nėra išeities. Visa tai pasakyta kūrybingai, vaizdžiai ir teisingai.