Jeigu nemyli - neturi širdies,
Jei nežiūri - nebeturi akių,
Nėra ausų giesmių giesmėms girdėt
Ir lizdo nėr dėl pobūvių taikių.

Tai koks gi bus tas mudviejų ruduo
Prie išpustytos saujos pelenų?
Kai viens kitam neturim ką beduot,
Tu egzistuoji, aš - negyvenu.

Be sielos džiugesio pyragai be vertės -
Tik meilė plutą patepa medum.
Mums laikas skirtas tolti - ne artėt.
Argi pora, jeigu po vieną du?

Tai ne žiema, šiurpu paliesdama,
Atsūkuriuoja bąlančia gatve -
Užsnigti ima mudviejų drama,
Skausmingai plyšusi į senių vienatves.

Net ir dabar spalvotuose sapnuos
Aš karšto kraujo tvinksnius vėl juntu,
Nes neišblėso atmintis delnuos,
Kaip užsidegęs tebespurdi tu.

O realybė? Ji - tik pelenai.
Nebenešiokim užanty akmens.
Juk panašu, kad spurdantys sapnai
Ramiai velėnos maršką užsidengs.