Tu manęs paklausi, kodėl aš nepareinu,
Kodėl stoviu sustingus ant tako.
Veriančiu žvilgsniu šukuoju pievas
Ir jau nuvytusias lauko gėles...
Tu manęs paklausi, kodėl aš išėjau,
Kodėl tik tyloj suradau kaip kalbėt,
O aš žydėsiu ant krašto bedugnės
Ir krisiu suodžiais į žemę.
Tu manęs paklausi, kada aš sugrįšiu,
O aš nusuksiu veidą į šąlančią smilgą.
„Ji lūžta, neprašoma išsitiesti.“
Ir vėl sustingsiu ant tako.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-11-05 21:02:52
Tradicinis kalbėjimas, bet bandoma iš jo ištrūkti, neprisirišti. Tai sveikintina. Tik nesiūlyčiau skirstyti ketureiliais šįkart.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-11-05 01:29:35
„Ji lūžta, neprašoma išsitiesti.“
Ir vėl sustingsiu ant tako.
o pabaiga viską ir pasako, bent jau man - kada? smilga aikštinga, ir ji niekada pati neprašo, nors ir yra labai trapi.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-05 00:38:13
Labai graži pabaiga. Liūdna, kartu tokia švelni...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-11-04 23:43:05
Labai jau gilus kalbėjimas, atverta širdimi su užslėptu skausmu.