Tu manęs paklausi, kodėl aš nepareinu,
Kodėl stoviu sustingus ant tako.
Veriančiu žvilgsniu šukuoju pievas
Ir jau nuvytusias lauko gėles...

Tu manęs paklausi, kodėl aš išėjau,
Kodėl tik tyloj suradau kaip kalbėt,
O aš žydėsiu ant krašto bedugnės
Ir krisiu suodžiais į žemę.

Tu manęs paklausi, kada aš sugrįšiu,
O aš nusuksiu veidą į šąlančią smilgą.
„Ji lūžta, neprašoma išsitiesti.“
Ir vėl sustingsiu ant tako.