Prarastiesiems

aš pažįstu likimo kalvį,
jo plaktuką padengė rūdys,
bet vis tiek nenustoja kalęs
šitą liūdną pasaulio būtį,
kala ją iš vienatvės strypų,
prismaigstytų mano žilėn,
delčios uoga į naktį krypsta
iš varinio vandens išnirus.

du geniai kala tavo medį,
o likimo kalvis suklupęs
šitaip rauda ir šitaip gedi
per sapnus pamesto plaktuko.
ta_pati

2010-11-03 21:25:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): klevas

Sukurta: 2010-11-03 22:01:27

du geniai kala tavo medį,
o likimo kalvis suklupęs --- vaizdžiai.