Ir vėlei išeinu - sparnai pakelti.
Su paukščiais rudenį į tolį vėl skrendu.
Seni namai, brangūs veidai -
Juos meile dabinu,
Kaip švyturys tegul man spindi.
Tolin vyniojas kelio juosta,
Ten jos gale naujų namų šviesa,
Turiu į juos sugrįžt,
Gėlių žieduos šalna,
Ji stingdo, gelia širdį...
Akis užmerkiu, viską palieku,
Skrendu į šilumą, ten laukiama esu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-04 00:12:30
Gerai turėt sparnus ;) Mano tai jau plunksnos išretėjusios :(
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-11-03 21:19:39
kaip gerai , kad kažkas laukia ir ilgisi.Smagu sugrįžti.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-11-03 16:17:06
labai patiko...pasiėmiau...tas naujų namų jaukumas ir mane traukia :)
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-11-03 12:24:40
Susidaro toks įspūdis, kad kalbate apie tai, kas jums seniai nusibodę. panašiai ir skaitosi.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-11-03 12:19:03
Svarbiausiai - būti ten, kur kažkas laukia...
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2010-11-03 11:23:18
viską palikau...
:)
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2010-11-03 11:02:47
Viskas gražu, tik skristi reikia atsimerkus...