Supasi raukšlėtas kūnas
ir tik iš girgždančio krėslo
jis suvokia laiką lyg smėlį
tarp dantų – traška trupa
krenta į akis prisiminimai:
svildama padus bėga siela
karštu smėliu pro pirštus
nesustabdoma srove laiką
beria žarsto it lengvas smiltis.
(Praeities nėra – tik smėlis
persekiojantis plaukuose
puslapiuose ant blakstienų
o dažniausiai pripusto viduj)
Supasi raukšlėtas kūnas
nebijantis svajoti kai mirtis
taip arti. Sielos pasitiki, tiki
šventai smėliu o kaip netikėsi
jei Dievo pėdos būty amžiams
palikusios šventus įspaudus
(nei praeities nei ateities
tik dabartis ir daug
daug smėlio)
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-11-05 21:12:42
Tas Jūsų jaukus, jau reprezentacinis, kalbėjimas.
Vartotojas (-a): Urtė
Sukurta: 2010-11-03 00:44:26
atsakymas: Taip : ) bet labiau į antrą
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-03 00:38:13
Ar tai aliuzija į tai, jog Šv. Augustinas gimė Alžyre, kur daug smėlio? Nors, ne, gal veikiau tai jo filosofija, kuri remiasi skepticizmu. Gal todėl ir nėra ateities, praeities, o tik dabartis...