Supasi raukšlėtas kūnas
ir tik iš girgždančio krėslo
jis suvokia laiką lyg smėlį
tarp dantų – traška trupa
krenta į akis prisiminimai:
svildama padus bėga siela
karštu smėliu pro pirštus
nesustabdoma srove laiką
beria žarsto it lengvas smiltis.

(Praeities nėra – tik smėlis
persekiojantis plaukuose
puslapiuose ant blakstienų
o dažniausiai pripusto viduj)

Supasi raukšlėtas kūnas
nebijantis svajoti kai mirtis
taip arti. Sielos pasitiki, tiki
šventai smėliu o kaip netikėsi
jei Dievo pėdos būty amžiams
palikusios šventus įspaudus

(nei praeities nei ateities
tik dabartis ir daug
daug smėlio)