Nulenkė galvą bekraštis dangus,
Priimdamas širdgėlą, liūdesį,
Glausdamas skausmą kaip savo vaikus,
Nulenkė galvą bekraštis dangus.
Kenčiantis tyliai šios žemės žmogus
Pajuto to vakaro virpesį...
Nulenkė galvą bekraštis dangus,
Priimdamas širdgėlą, liūdesį...
spika
2010-11-02 00:45:30
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-11-03 15:23:15
Puikios metaforos. Geras Kūrinys. Pajutau ir aš tą virpesį...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-11-02 19:43:06
tiksliai į dešimtuką
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2010-11-02 15:01:22
man dainuojasi
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-11-02 13:42:47
Labai labai. Patiko.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2010-11-02 10:27:27
Nulenkė galvą bekraštis dangus. Ypač talpi ši eilutė; nuolankumui... ir paguodai... Pasikartojimai, banguojantis liūdesys įsismelkia.
Pajuto to vakaro virpesį... - o gal to ir nereikėtų?.. vakaras - čia ir plačiaprasmiškai virpėtų.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-11-02 10:10:46
Puikus trioletas, perteikiantis skausmingą ilgesį...
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-11-02 04:43:57
Dangus viską priima.
Gražus savo nulenkta galva.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-02 01:19:44
Trioletas jau pats savaime yra labai tinkamas tokioms mintims. O dar ypač gerai parašytas.