Ramybės šalyje norėjau tik budėti
Ir melstis už išėjusius. Ir nekalbėti.
Tyloj budėjau. Žvakėms jau rusenant,
Vis mintys slydo - kur lydėdavo ir laukė...
Bet žodžiai: „O, sveiki! Kaip begyvenat?“
Ilgam ir maldą ir šiltas mintis nutraukė.
Argi tik čia, mums susitikus, galima
Kalbėtis apie žemišką gyvenimą?
O pasimatom tik lankydami kapus!
Nors ne vieta nei priekaištauti čia, nei pykti,
Vis tiek pykstu. Gal mintys žvakių neužpūs?
Kodėl tik čia - gyvieji - turim susitikti?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-11-02 17:22:49
Dingo ryšys tarp savųjų, tik laidotuvėse ir susitinkam
Labai įtaigiai ir teisingai, patiko.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-02 00:13:49
Svetimėjam...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-11-01 21:35:13
...dar gerai, kad toks įvyksta susitikimas ir pasisveikinimas...būna blogiau...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-11-01 20:01:00
Taip ir nutinka, o juk taip norisi paskęsti maldoje ir nematyti nei vieno gyvo žmogaus.Atsiduoti prisiminimams ir kalbėjimui, atsiduoti tam sielų bendravimui. Labai gerai perteikėt nuotaiką.
Vartotojas (-a): Panama
Sukurta: 2010-11-01 19:43:13
Suprantu Jus, nesvetimas šis eilėraščio momentas ir mano gyvenime.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-11-01 19:41:53
pirmosios eilutės labai iškalbingos - taupiai ir sutelktai pasakyta.