Pakirsti sparnai į žemę neša
Po ilgų ir neramių klajonių.
Į geltoną smėlį kraujas laša
Iš tavųjų sužeistų svajonių.
Tų lašų rubinais dega žaros,
O širdis vis alkana šviesos.-
Iš mažos pirkelės, ar iš dvaro,
Kada nors ji tau nusišypsos.
Kas jau skrido - tas nebijo aukščio,
Kas nepardavė svajonės už grašius.
Tu pakilsi vėl drauge su paukščiais,
Susirinkęs ugninius lašus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-02 00:14:54
Super.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-11-01 21:37:38
svajonės ilgai gyja...
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-11-01 21:36:51
Gražiai, man labai patiko, pasiimu į mėgstamiausius :)
Vartotojas (-a): Lapkritis
Sukurta: 2010-11-01 20:14:17
Pajausta,suprasta,man labai gražu... Šiuo atveju būtina susirinkti "ugninius lašus",jų reikės naujam skrydžiui.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-11-01 20:03:29
Skambus, lengvas, suteikiantis viltį ir maitinantis "alkaną širdį."
Vartotojas (-a): Himmel
Sukurta: 2010-11-01 19:22:27
Ugninga ir jausminga, o dar geriau - akį traukia grožis, patiko rimas.