Pakirsti sparnai į žemę neša
Po ilgų ir neramių klajonių.
Į geltoną smėlį kraujas laša
Iš tavųjų sužeistų svajonių.

Tų lašų rubinais dega žaros,
O širdis vis alkana šviesos.-
Iš mažos pirkelės, ar iš dvaro,
Kada nors ji tau nusišypsos.

Kas jau skrido - tas nebijo aukščio,
Kas nepardavė svajonės už grašius.
Tu pakilsi vėl drauge su paukščiais,
Susirinkęs ugninius lašus.