15.
Tik vėjas, vėjas ir lietus...
Vėl ši tamsi rudens naktis.
Gal mano žvakės neužpūs?
Gal šiltos dienos tik viltis?
Tik byra spalvos ant žolės
Ir plazda margu vėl žaismu.
Net saulė, rodos nenorės
Apžvelgti bundančiu žvilgsniu
Į tas grožybes iš dangaus –
Plevenančius ore drugius...
Tai ko norėti iš žmogaus,
Kai širdį spaudžia – jis niūrus.
Kam širdį man kankinti vėl
Ir klausti jos: „kodėl, kodėl?“
spika
2010-11-01 01:22:26
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-11-02 17:43:48
Jau tikrai gražūs jūsų sonetai - ir minties gilumu ir pateikimo stiliumi, žaviuosi.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-11-01 15:45:03
nepatiko
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-11-01 14:47:00
Mano supratimu, pirmas posmas - gražus įvadas į žmogaus nuotaikų kaitos pagrindimą. Nuostabus tas Jūsų sonetų vainikas. Norėčiau, kad jis papuoštų knygą.
Vartotojas (-a): Juatas
Sukurta: 2010-11-01 14:28:31
man pirmoji strofa kažkaip nelabai suskambėjo, o toliau viskas tiesiog puikiai prilipo :)
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-11-01 10:59:25
Nuostabūs tie Jūsų sonetai, man labai artimi jutimu...
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-11-01 09:15:45
Kalba širdelė...