Sonetų vainikas. Rudenio šaltas lietus

15.


Tik vėjas, vėjas ir lietus...
Vėl ši tamsi rudens naktis.
Gal mano žvakės neužpūs?
Gal šiltos dienos tik viltis?

Tik byra spalvos ant žolės
Ir plazda margu vėl žaismu.
Net saulė, rodos nenorės
Apžvelgti bundančiu žvilgsniu

Į tas grožybes iš dangaus –
Plevenančius ore drugius...
Tai ko norėti iš žmogaus,
Kai širdį spaudžia – jis niūrus.

Kam širdį man kankinti vėl
Ir klausti jos: „kodėl, kodėl?“
spika

2010-11-01 01:22:26

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): pabiruogė

Sukurta: 2010-11-02 17:43:48

Jau tikrai gražūs jūsų sonetai - ir minties gilumu ir pateikimo stiliumi, žaviuosi.

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2010-11-01 15:45:03

nepatiko

Vartotojas (-a): Kapsė

Sukurta: 2010-11-01 14:47:00

Mano supratimu, pirmas posmas - gražus įvadas į žmogaus nuotaikų kaitos pagrindimą. Nuostabus tas Jūsų sonetų vainikas. Norėčiau, kad jis papuoštų knygą.

Vartotojas (-a): Juatas

Sukurta: 2010-11-01 14:28:31

man pirmoji strofa kažkaip nelabai suskambėjo, o toliau viskas tiesiog puikiai prilipo :)

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2010-11-01 10:59:25

Nuostabūs tie Jūsų sonetai, man labai artimi jutimu...

Vartotojas (-a): Gaiva

Sukurta: 2010-11-01 09:15:45

Kalba širdelė...