metalinių vilkų akys skrodžia
tiesėmis nesužeisdamos
dienos strategijos dėstymo
papunkčiui išbraukdamos ramybę
storu žymeklio rėžiu
nesvarbu kokios jis spalvos
pro padidinamąjį stiklą
mažėja raidės iki išnykimo
mane baigia sugerti asfaltas
Kelyje... Jaučiasi labai stiprių išgyvenimų lėkis. Apgaulinga ta monotoniška kasdienybės ramybė... Atrodo, kiekvienas ženklas įrėžia vis kitą spalvą... liejasi stiprūs jausminiai atspalviai, gal nerimo, per ašaras...
Išgrynintai įtaigi ir pamąstymui kiekviena eilutė, nuosekliai sekanti kitą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-11-15 13:29:56
Įdomiai... naujai... bet vis tiek talpiai ir vaizdžiai, kaip visuomet - subtiliai.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-30 10:03:49
Puikuma:
naktis, visa pėda minamas akseleratorius ir tolumoje nepavejamas taškelis dugno...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-29 22:11:10
Stipriai.
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2010-10-29 18:07:54
plastinis išraiškos konkretumas ryškiai atskleidžia minties rėžį.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-10-29 18:02:58
pritariu konsjerže nuomonei.
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-10-29 15:30:13
Griežtai čia, kaip metalu per asfaltą...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2010-10-29 10:36:24
Kelyje... Jaučiasi labai stiprių išgyvenimų lėkis. Apgaulinga ta monotoniška kasdienybės ramybė... Atrodo, kiekvienas ženklas įrėžia vis kitą spalvą... liejasi stiprūs jausminiai atspalviai, gal nerimo, per ašaras...
Išgrynintai įtaigi ir pamąstymui kiekviena eilutė, nuosekliai sekanti kitą.